Maištas prieš krikščionybę akademikams primena sovietmetį

Prieš penketą metų kontroversiškas italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ vargais negalais prasiskynė kelią iki Nacionalinio dramos teatro scenos. Pasipiktinęs Egidijus Klumbys per vieną Seimo posėdžių tuomet išrėžė, kad nebegalime pasitikėti Europa, nes tai yra „pūvanti pasaulio dalis“.

Bendraminčiai buvusio parlamentaro žodžiams pastarosiomis savaitėmis veikiausiai linksėtų – prieš mėnesį viešą pasipiktinimą antikrikščioniška reklama sukėlė vietinė užkandinė, o visai neseniai tikinčiuosius papiktino ir Europos prekybos gigantas „Lidl“, savo reklaminiame plakate nuo kryžių „sterilizuodamas“ Kauną. Tiesa, kaip teigė prekybos centro Lietuvoje atstovai, tai nutiko netyčia.

Pasigirdo raginimų, jog į prekybos tinklo reklamos principus, kuriuos jis taiko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, reaguoti derėtų politiniu lygmeniu. Apsieita be to, tačiau sudrumztoje baloje liko klausimų apie tai, kiek svarbi šiandien tebėra krikščionybė, su kuria save sieja didžioji dalis lietuvių.

Trumpas pokalbis apie tai – su filosofu, buvusiu Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo sosto ir Maltos ordinui Vytautu Ališausku bei filosofe ir kultūros istorike, docente Nerija Putinaite.

Primena sovietmetį

Patys bažnyčios hierarchai į diskusijas veltis vengia, bet Vilniaus universiteto docentas Vytautas Ališauskas sako, kad tai suprantama – ginčytis turėtų ne dvasininkai, jų darbas yra užsiimti sielovada. „Visuomenė reaguoja labai aktyviai, nuomonės yra išsakomos plačiai, nemanau, kad bažnyčios hierarchai turėtų paternalistiškai reikšti nuomonę kiekvienu tokiu klausimu“, – Alfa.lt sakė V. Ališauskas.

Visgi matomos tendencijos, kaip religija stumiama į pakraščius, paliekant ją privačiu sąžinės reikalu. V. Ališauskas prisiminė dažną sovietmečio tapybos darbą, kuriame vaizduojamas, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestis. Šio laikotarpio kūriniuose kryžiai įprastai taip pat pradingdavo, tik jau ne kompiuterinio dizaino, bet menininko rankos pagalba.

„Šiandien dalis diskurso yra formuojama taip, tarsi apskritai neegzistuotų religija kaip tokia. Religija yra tiesiog marginalizuojama visais parametrais, netgi tokiais, kurie tiesiog yra kultūrinės aplinkos dalis. <...> Aš prisimenu kitą tokią pat marginalizavimo praktiką, kai sovietų laikais grafikos ar kituose kūriniuose buvo menininkai spaudžiami, kad nebūtų kryžių ant bažnyčių. Jeigu peržiūrėsime kai kurių net įžymių dailininkų kūrinius sovietinio laikotarpio, kur vaizduojamas Vilniaus senamiestis, ten rasime, kad kryžiai pavirsta smailėmis ar panašiais dalykais“, – pasakojo V. Ališauskas.

Paklaustas, ar pernai į Lietuvą koją įkėlusio prekybos centro strategiją galima laikyti „politiniu korektiškumu“, V. Ališauskas atsako, jog vadinti reiškinį reikėtų kitaip: „Tai nėra politinis korektiškumas, nes ta reklama ignoruoja ir neigia realias kultūrines aplinkas. Politinis korektiškumas reikalautų pagarbiai priimti tai, kas egzistuoja, o ne klastoti tikrovę. Tai yra paprastas tikrovės klastojimas, lygiai kaip sovietų laikais, ir jie šito nevadino politiniu korektiškumu“.

Kaip pabrėžė kita pašnekovė, VU Tarptautinių santykių ir politkos mokslų instituto docente Nerija Putinaitė, žvelgiant į vokiečių prekybos tinklo reklamos strategiją, asociacijos su sovietmečiu neatsitiktinės, bet „slepiamos“ krikščionybės priežastys – kitos.

„Lidl“ reklamoje aš iš tiesų įžvelgčiau analogijų su sovietmečiu. Aišku, jų impulsas ir motyvas yra kitas, sovietmečiu katalikų bažnyčia buvo politiniai konkurentai. Apskritai stengiamasi išstumti bet kokias ideologines pozicijas, ideologines pozicijas aš sakau pozityviąją prasme. Jeigu sovietmečiu buvo stengiamasi vieną išstumti, o vietoje to visur raudonas žvaigždes kabinti ar kūjus ir pjautuvus. Tai šiandien mes matom norą visiškai neutralizuoti viešą erdvę, reiškia, kad ne tik kryžių nebūtų, bet ir mečečių ir išvis jokių“, – sakė N. Putinaitė.

Vakaruose tai matoma dažniau, tačiau lietuviška ypatybė ta, pasak mokslininkės, jog įspaudą čia labiau palieka komunistinė ateizacijos politika nei vakarietiškos mados. „Ateizacija vyko labai stipri, bet ji ne tiek pavertė žmones ateistais, kiek pavertė žmones abejingais religijai. Ir apklausos tą liudija – kai klausiama, ar norėtumėte, kad kunigai turėtų didesnę įtaką viešumoje, bent du trečdaliai, jeigu gerai pamenu, yra prieš“, – Alfa.lt sakė filosofė.

Pavojingos tendencijos?

Kaip priminė N. Putinaitė, pastaraisiais metais Vakarų Europos miestuose pasipiktinimo būta net ir dėl Kalėdų eglės. Pavyzdžiui, Briuselyje, Europos Sąjungos formalioje sostinėje, tradicinio Kalėdų atributo atsisakyta 2012 metais. Oficialus motyvas – tai gali žeisti kitų konfesijų išpažinėjų jausmus.

V. Ališausko manymu, toks aiškinimas iškreiptas ir kelia pavojų.

„Nuo to pasakymo, kad religinių simbolių viešas egzistavimas gali įžeisti kieno nors religinius jausmus, arba ne religinius, o ateistinius jausmus, yra tik vienas žingsnis iki pasakymo, kad apskritai religijos ar religingų žmonių egzistavimas tokius jausmus žeidžia. Kartais, beje, stebint komentarus ir diskusijas kur nors socialiniuose tinkluose, įspūdis, kad dalis kovingai, antireligiškai nusistačiusių žmonių iš tikrųjų jaučiasi žeidžiami to fakto, kad egzistuoja žmonės, išpažįstantys kokią nors religiją. Tai yra labai pavojinga tendencija demokratinėje valstybėje, kuri apeliuoja ne į kažkieno marginalizavimą, bet į visų sugyvenimą ir tarpusavio toleranciją“, – kalbėjo pašnekovas.

V. Ališauskas sako, jog situacija paradoksali – dažnai slepiamas faktas, kad reikia slėpti religinius simbolius. Visgi ir vakarų Europoje, ir Lietuvoje, nepagarba tikinčiųjų simboliams, kaip matyti, sukelia ženklios visuomenės dalies pasipiktinimą. Ir ne tik tų, kurie šiuos simbolius laiko šventais.

www.alfa.lt

You might also like More from author

Leave A Reply

Your email address will not be published.