Gera gyventi namuose, kur yra emocinis saugumas

Kai tu su siaubu išbėgi iš vonios ir keikiesi (beveik nešvankiai) kad tualetas užsikimšo… o 4-metis vaikas sako: „Turbūt tai per mane. Aš įmečiau labai daug popieriaus. Man reikėjo kartoninio cilindro. Atleisk, prašau“. Ir tu vietoj „šiandien jokių filmukų!“ atsakai „gerai, ačiū už sąžiningumą“.

Kai paauglys skambina tau iš mokyklos išvykos apsiašarojęs ir sako: „Mane pričiupo su alkoholiu. Ką man daryti?“ O tu vietoj „Namie gausi“ sakai: „Nepergyvenk. Tai ne pasaulio pabaiga. Su kuo tu? Kur? Saugus?“

Kai tu sakai vyrui: „Eik patikrink, ar ji kvėpuoja. Ji per ilgai miega“. Ir jis vietoj „nepaistyk niekų, mintys materializuojasi“ atsako: „Aš patikrinsiu. Ko tu nerimauji?“ Ir tu aptari su juo savo staigios kūdikių mirties
sindromo baimę.

Kai vaikas sako: „Aš bijau neteisingai pasirinkti, įstoti ne į tą universitetą. O jeigu aš gailėsiuosi“ ir tu vietoj „tu dar turi metus pagalvoti, tai svarbus sprendimas, nuo jo priklauso visas gyvenimas“ atsakai: „Tu visada galėsi persigalvoti. Klaida – irgi rezultatas. Mes augame ir mūsų požiūris į save keičiasi“.

Kai vyresni vaikai sako apie kūdikį: „kai ji rėkia, man viduje toks pyktis, toks pyktis“, o tu suprasdama linkčioji galvą vietoj to, kad primintum, jog tai tavo sesuo ir tu turi ją mylėti.

Kaip gera gyventi namuose, kur yra emocinis saugumas. Gyvenimas tampa absoliučiai kitoks. Jame beveik nėra baimės, mažiau pykčio ir labai daug palaikymo.