Anyta paprašė pagalbos, sutiko su visomis sąlygomis, o dabar jos reikalavimai vis auga

Iškart jaučiau, kad nereikia pasiduoti ašaringiems anytos pagalbos prašymams. Tačiau mano žmogiškumas mane ir pražudė. Dabar anyta gyvena pas mus ir kaskart turi vis daugiau ir daugiau reikalavimų, nors iš pradžių sutiko su bet kokiomis mūsų sąlygomis.

Vyras turi mamą ir jaunesnį brolį. Brolis ten – vėjo pamušalas, nebeklausė dar mokyklos metais, kai mano vyras išvyko iš tėvų namų mokytis. Tėvo jaunėlis nepažinojo, jis išnyko nežinoma kryptimi iškart po to, kai sužinojo, kad ir taps tuo tėvu. O anyta dėl to visada su jaunėliu terliojosi lyg su kūdikiu.

Rezultatas buvo dėsningas. Išlepintas nevykėlis įsigudrino patraukti ir policijos dėmesį, o 18-os metelių ir išvis papuolė už grotų. Su kažkuo susimušė ir neapskaičiavo savo jėgų. O atsižvelgdami į gyvenimo būdą plius sunkinančias aplinkybes (girtumą), uždarė jį tuomet ilgam.

Kai mes su vyru susipažinome, jo brolis atsėdėjo jau didžiąją bausmės dalį, o anyta siuntinėjo siuntinius, važinėjo į pasimatymus ir kentėjo dėl jaunesniojo sūnelio negandų. Ji bandė ir vyresnįjį sūnų įtraukti į siuntinių ruošimą, tačiau šis nepanoro tame dalyvauti. Užtai anyta visą laiką mano vyrą vadino šiurkščiu ir bejausmiu žmogumi, kuriam neskauda širdies dėl artimo.

Svainis išėjo į laisvę, kai mūsų sūnui jau buvo trys su puse metų. Mes gyvenome savo bute, kartais bendravome su anyta. Ją labiau domino jaunėlio laukimas iš laisvės atėmimo vietos. Net anūko gimimas jos širdyje nieko neįžiebė, apart to, kad ji per mane pabandė paveikti vyrą.

– Tu pati juk dabar motina, turi mane suprasti. Vyresnėlis susitvarkė gyvenimą, o štai dėl jaunėlio man širdį skauda. Jis juk gyvenimo beveik nematė! O daug aš iš savo pensijos galiu surinkti? Tegu jau ir brolis padeda.

Brolio tema su vyru nė nesiruošiau kalbėtis. Žinojau jo poziciją ir pilnai ją palaikiau.
Kai svainis grįžo namo, anyta surengė šventę. Tiesa, ji truko neilgai. Po pusmečio sūnelis išvažiavo, palikęs motiną vieną mokėti kreditus, kurių ji prisiėmė jaunėlio prašymu.

– Neturiu tokių pinigų,- raudojo mūsų virtuvėje anyta, kai suprato, kad viskas, juokai baigti.
Mes irgi tokių pinigų neturėjome. Mes su vyru nors ir abu dirbome, tačiau anytos kreditų mokėti negalėjome. Tada ji pasiprašė gyventi pas mus.

– Išnuomosiu savo butą, dar pensija, tada pavyks padengti visus mokėjimus.

Mes su vyru gyvename 2 kambarių bute – mūsų miegamasis ir vaikų kambarys. Svetainės mes neturime, vietoje jos – didelė virtuvė. Aš ilgai abejojau, bet paskui mes su vyru pasiūlėme anytai pastatyti sudedamą lovelę sūnaus kambaryje.

– Tai vienintelis variantas, kurį mes galime jums pasiūlyti,- skėstelėjau rankomis.

Anyta patikino, kad nors ir kilimėlis prie durų, vis tiek. Kad tik stogas virš galvos būtų. Nusprendžiau iškart patikslinti, kad nepakęsiu jokių šeimininkiškų užmojų, nes tai mano namai ir mano taisyklės. Anyta su viskuo sutiko.

Pirmą mėnesį jos nebuvo matyti ir girdėti. Ne visada buvo galima suprasti, ji išvis namie ar ne. Bet paskui anyta apsiprato ir pabiro reikalavimai. Iš pradžių jai televizorius garsiai kalba, paskui lėkštes ne taip dedu, paskui sūnų neteisingai auklėju (jau kam kalbėti), o vakar ji pareiškė, kad mes turime pasiimti vaiką į savo kambarį, nes jai su juo viename kambaryje nepatogu.

– O ir ant sudedamos lovelės miegoti pavargau. Man paskui nugarą nuo jos skauda!

Man nuo tokių reikalavimų net žadą užkando. Štai ir priglaudėme senutę, kuri plūdo ašaromis ir sutiko su kilimėliu prie durų. Ir dar sudedamą lovelę pirkome mes su vyru ir jo mama nė euro neišleido bendroms reikmėms, kol čia pas mus gyveno. Nusprendėme, kad patys ir maistą pirksime, ir komunalinius mokėsime, kad ji greičiau atsiskaitytų su savo kreditais.

Kol formulavau mintis, mane aplenkė vyras. Jis išsakė mamai, kad mes išvis neprivalome srėbti jos problemų, kurių ji prisidarė pati, klausydama jaunėlio. Priminė, kad iš pradžių ji sutiko su visomis sąlygomis ir žadėjo, kad mes jos nė nepastebėsime.

– Jei tau kažkas nepatinka, visada gali grįžti namo. Tavęs čia niekas nelaiko. O aš nesiruošiu skriausti savo šeimos dėl eilinės tavo kvailystės,- griežtai baigė jis tokiu tonu, kad net aš krūptelėjau.

Jau trečią dieną anytos vėl nebematyti, nebegirdėti. Įdomu, po kurio laiko ji vėl nuspręs įvedinėti savo taisykles ir kelti reikalavimus? Šį kartą buvo 3 mėnesiai.