Apie meilę, susitikimus ir išsiskyrimus

Viena moteris išsiskyrė su vyru.

Išsiskyrė dėl menkniekio. Jis jos nepasitiko oro uoste. Ar ji vaikas, ar ka? Galima taksi užsisakyti ir puikiausiai parvaziuoti namo. Pinigų yra. Kokia prasmė baladotis taip toili, leisti pinigus ir laiką, jeigu patogiau yra paimti taksi ir parvaziuoti? Toji dama taip ir pasielgė. Įėjo į butą, vyras prie kompiuterio: atsisuko ir pasake” “Tu atvažiavai? Sveika”, – ir vėl įniko į ekraną. Ar tai jis žaidė, ar dirbo, sunku pasakyti, jis visada būdavo prie kompiuterio. Arba ant sofos su planšete. Arba darbe. Ir viskas ėjo normaliai, ir kreditą mokėjo, kartais ir į kiną nueidavo.

Viskas buvo normalu! Bet ji išėjo. Ir niekas negalėjo suprasti, kame reikalas. Ji ir paaiškinti negalėjo. Bet tai juk taip svarbu, kai mus pasitinka. Ir traukinys pagaliau privažiuoja peroną, lėtai lėtai. Ir visi žiūri į apneštus langus, atitraukę užuolaidėles – kur maniškiai? Kur sutinkantys? Taip baisu nepamatyti saviškių minioje – o perone minia, kai kurie netgi su gėlėmis. Ir visi eine, bėga paskui lėtai judantį traukinį, irgi žiūri į langus – kad pamatytų saviškius. Ir džiaugsmingai sutiktų. Vėliau, tur būt, vėl barsis, smulkūs pykčiai, klausimai, POKALBIAI APIE NIEKĄ; BET SUSITIKIMO MOMENTAS –jis pats laimingiausias. Tai meilės momentas, kai matai mielą veidą. Ir norisi garsiai pasakyti pakeleiviams – mane pasitinka, matote? Vyras. Arba mama, arba tėtis, arba senelis su senele! Arba draugai. Štai, žiūrėkite! Štai jie !

Ir eini iš lėktuvo, iš įpročio žiūri į pasitinkančių minią – ieškai savų. Nors pats jiems liepei nevažiuoti – kam tie rūpesčiai? Paimsiu taksi ir parvažiuosiu. Ką aš mažas, ar ką? Tai mažus pasitinka. Kai gimėme – taip ir pasitinka. Negrabia puokšte, linksmais veidais, nauju vežimėliu… Stovi, laukia, nuo kojos ant kojos mindžikuoja – sutinka, vadinasi.

Tai meilė. Kai mus pasitinka – tai meilė, gryna ir be išskaičiavimo. Tokia reta. Ir ta moteris suprato, kad jos nemyli. Nemyli taip, kaip turėtų mylėti. Visa širdimi ir visa siela. Jie tiesiog gyvena šalia… Ir išėjo. Ir ištekėjo užkito žmogaus, kuris pasitinka. Ir jinai jį pasitinka, nors neprotinga tai…

Aš manau, kad ten, kitame pasaulyje mus irgi pasitiks. Kaip perone, mūsų brangieji, mylimieji. Ir mes juos iškart pažinsime – minioje, tarp nepažįstamųjų. Ir susirasime juos, apkabinsime, ir eisime kažkur namo, plepėdami ir pasakodami naujienas. Tai meilė.

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus