Vieni atėjom, vieni ir išeisim. Tai ne apie vienatvę – o būtent apie patį svarbiausią žmogų mūsų gyvenime…

Apie svarbiausią žmogų kiekvieno iš mūsų gyvenime.

„Močiutė turėjo seserį, kurios šeimoje nemėgo. Žinote, už ką?“

– Ne todėl, kad gyvena viena.

– Ne todėl, kad neištekėjusi ir be vaikų.

– Ne todėl, kad buvo meilužis — didelė šiška iš Sveikatos ministerijos.

– Ne todėl, kad į šeimos suėjimus ateidavo tik tada, kai jai buvo naudinga, nors kviesdavo į visus.

O už tai, kad turėjo įžūlumo išjungti namų telefoną, kai nenorėdavo su niekuo kalbėtis.

Ir įsijungė numerio rodymo paslaugą, ir už ją mokėjo, kai tik ji atsirado. Tai bent popa, dar renkasi su kuo jai kalbėtis.

O viskas buvo paprasta – visuose santykiuose teta save mylėdavo labiausiai. Ir nenorėjo nieko, kas trukdytų jos komfortui.

Liūdėjo? Gailėjosi savo pasirinkimo?
O ne.

Mirė ji, sulaukusi 93 metų, iki 87 vaikščiojo „su merginomis“ į pirtį, pati save apsitarnavo, prieš trejus metus buvo aukšta, tiesi moteris, trumpai kirptais baltutėliais plaukais.

Iki 70 metų važinėjo su savo vedusiu meilužiu į Krymą. Vaikštinėjo po Simeizą ir gėrė vyną krantinėje.

Po to, deja, jis mirė.

Išmoko internetinio apsipirkimo džiaugsmų. Nuoširdžiai stebėjos, kai klausdavo, ar nupirkti jai produktų – išdidžiai išvardindavo visas jai žinomas pristatymo tarnybas.

Stiklinės vandens nereikėjo paduoti.

Pamoka mums visiems – visuose santykiuose mylėkite ir vertinkite labiausiai save.

Visa kita – praeinantys dalykai.

Vieni atėjom, vieni ir išeisim . Tai ne apie vienatvę – o būtent apie patį svarbiausią žmogų mūsų gyvenime.

Aš – manajame gyvenime. Tu – tavajame.