Vyras negali pasakyti mamai, kad yra nevaisingas, o aš pavargau klausytis jos zyzimo anūkų tema

Vyras puikiai susitvarkė. Jis negali nuliūdinti mamytės žinia apie savo nevaisingumą, o aš turiu toliau klausyti jos zyzimo tema „kada jūs man pagimdysite anūkėlių“.

Kad vyras turi reprodukcijos problemų, mes sužinojome prieš 2 metus. Susituokėme prieš 3 metus, iškart nusprendėme nedelsti su vaikais. Butą mes, tiksliau, vyras turi, dirbame abu, „dekrete“ išgyvensime normaliai, taigi, pats laikas gimdyti. Tik štai kažkodėl vaikų nebuvo.

Žinoma, pirmoji per gydytojus nulėkiau aš. Pas mus gi nepriimta manyti, kad pastojimo problema gali būti dėl vyro, juk jį dar į kliniką nutempti reikia. Štai aš ir bėgiojau, tikrinausi, kas man gali būti ne taip. Tačiau apžiūra parodė, kad man viskas gerai, nors dėk į sveikos reprodukcinės sistemos parodą.

Pabandėme pastoti vėl, tačiau rezultatas nulinis. Tada ėmiau siųsti pas gydytojus vyrą. Reikia patikrinti ir antrąjį proceso dalyvį.

Tam, kad vyras nueitų pas gydytoją, aš sugaišau 2 mėnesius. Jis atsisakinėjo taip, lyg jam ten viską sulig šaknimis nuplėštų. Vos nepriėjome iki skyrybų, kadangi mane ėmė kankinti miglotos abejonės, kad vyras apie save jau kažką žino, tačiau nenori, kad tai sužinočiau aš.

Tik pagrasinus skyrybomis, vyras patraukė pas gydytojus, kur ir gavo pakankamai aiškų atsakymą – jis nevaisingas. Visiškai, tai yra absoliučiai. Tai ne kažkoks mažas spermatozoidų judrumas, kuris kažkaip gydomas, tai variantas, kai jis tikrai negalės tapti tėvu.

Tai buvo labai rimtas pareiškimas, todėl mes nepatikėjome vienu gydytoju. Nuvykome į kitą kliniką, atlikome tyrimus, tačiau diagnozė nepasikeitė.

Žodžiu, mes dar 3 kartus pertikrinome rezultatus, vykome dėl to net į užsienį, tačiau išvada viena: gydytojai niekuo negali mūsų nudžiuginti. Pats vyras pradėti vaiko negalės.

Liko variantas su pagalbiniu apvaisinimu, tačiau jį dar reikia priimti, o mes kol kas virškinome informaciją apie nevaisingumą. Nuotaika buvo atitinkama, mintys galvoje sukosi įvairios, apie mūsų kelionės per gydytojus rezultatus mes niekam nepasakojome, visgi tai asmeniška.

Ir jei ne anyta su savo padidintu anūkų troškimu, tai ir pergyventi šį momentą būtų žymiai paprasčiau, bet ji kaskart, kai mes matomės (o matytis tenka dažnai), pradeda pokalbį apie anūkus.

Kenčiau 3 mėnesius, paskui nusprendžiau pasikalbėti su vyru. Tegu jis pasako savo mamai tiesą ir ji nuo mūsų atstos, tačiau vyras nepanoro liūdinti mamos.

– O jei mes ryšimės pagalbiniam apvaisinimui? Ji juk negalės priimti to vaiko, o mama taip nori anūkų,- argumentavo vyras.

Gerai jam, anyta juk ne savo sūneliui galvą išūžė savo zyzimu, o man. Ji tvirtai įsitikinusi, kad tik dėl mano nenoro gimdyti ji iki šiol neturi anūkų.

Jau 2 metus kenčiu jos amžinus atodūsius, patarimus, kada geriau pastoti, pergyvenimus, kad draugės jau turi anūkų, o ji vis viena vaikšto.

Pasakiau vyrui, kad pakentėsiu dar 2 savaites, palauksiu, ką jis nuspręs, o paskui eisiu ir papasakosiu jo mamai, kodėl ji iki šiol neturi anūkų. Tegu kimba prie savo sūnaus, o ne prie manęs. Man juk viskas tvarkoje.

Vyras pavadino tai šantažu ir įsižeidė. Tačiau aš savo sprendimo nekeisiu, liko jau mažiau nei 2 savaitės, o paskui bus, kaip pasakiau.