Dėl ko apgailestauja žmonės prieš mirtį? Greičiausiai tavo sąraše to nėra.

Slaugytoja užrašyti tuos dalykus, dėl kurių dažniausiai apgailestauja žmonės prieš mirtį.

Ir nė vienas iš mirtinų ligonių, kuriais ji rūpinosi, niekada neminėjo sekso ar šuolių su parašiutu.. Dažniausia mirštantys, ypač vyrai, sakė: «Geriau būčiau mažiau dirbęs.»

Broni Ver – gailestingoji sesuo iš Australijos, daugelį metų dirbo paliatyviosios slaugos skyrioje. Ji rūpinosi pacientais paskutiniosiomis jų gyvenimo 12 savaičių, užrašinėjo jų priešmirtinius žodžius savo dienoraštyje, kurie vėliau paskelbė.

Bronii rašo apie stebinantį proto aiškumą prieš mirtį, apie tai, ko mes, gyvieji, galėtume pasimokyti iš jų išminties.

«KAI ŽMONIŲ KLAUSIAU, DĖL KO JIE APGAILESTAUJA, ARBA, KO JIE NEPADARĖ SAVO GYVENIME, JIE DAŽNIAUSIAI ATSAKYDAVO TĄ PATĮ.»

Penki dalykai, dėl kurių dažniausiai žmonės apgailestauja prieš mirtį:

1. Norėčiau, kad man būtų užtekę drąsos nugyventi savo gyvenimą taip, kaip aš norėjau, o ne, kaip norėjo kiti.

«Dėl to apgailestaujama labai dažnai. Kai žmonės suvokia, kad jų gyvenimas baigiasi, ir jie atsigręžia atgal, jie pamato, jog daugelis jų svajonių neišsipildė. Dauguma žmonių nepadarė net pusės to, apie ką svajojo. Jie miršta ir žino, jog priežastis slypi sprendimuose, kuriuos jie darė arba kurių nedarė. Sveikata suteikia žmogui laisvę, daugelis supranta tai tik tada, kai jos daugiau nebėra».

2. Nereikėjo tiek daug dirbti.

«Taip dažniausiai sakė vyrai. Jie nematė, kaip jų vaikai užaugo, mažai laiko skyrė žmonai. Apie tai kalbėjo ir kai kurios moterys, tačiau, daugelis pacienčių priklausė vyresniajai kartai, ir jos nebuvo priverstos užsidirbti. Visi vyrai, kuriais aš rūpinausi, apgailestavo, kad tiek daug savo gyvenimo metų skyrė darbui».

3. Reikėjo būti drąsesniam ir daugiau kalbėti apie savo jausmus.

«Daugelis žmonių slopino savo jausmus, siekdami išsaugoti gerus santykius su kitais. Dėl to jie užsitikrino nugyveno gyvenimą kaip visi, netapo tuo, kuo galėjo tapti. Pyktis ir savigrauža yra daugybės žmonių ligų priežastis».

4. Reikėjo išsaugoti draugus.

«Daugeliu atvejų, jie iki paskutines gyvenimo savaites, nesuprato, tikrosios draugystės vertės. Buvo taip užsiėmę savo reikalais, kad prarado geriausius draugus. Daugelis apgailestavo, kad neskyrė savo draugams pakankamai laiko ir dėmesio. Kiekvienas mirštantysis ilgisi savo draugų».

5. Jei tik aš būčiau sau leidęs būti laimingu.

«Neįtikėtinai dažnai girdižiu šiuos žodžius. Daugelis taip ir nesuprato, jog būti laimingu yra sprendimas. Jie įstrigo stereotipuose ir įpročiuose. Vadinamieji “patogumo įpročiai” dominavo jų jausmuose ir jų gyvenime. Pokyčių baimė lėmė tai, jog jie apgavo save ir kitus, tikėdami, jog jie yra patenkinti, net jei giliai širdyje, jie norėjo nuoširdžiai nusijuokti ar tiesiog pakvailioti».

Mūsų laimė – jog mes gimėme. Kokį kuriame savo gyvenimą priklauso nuo mūsų. Gaila, kad tikroji gyvenimo vertė suvokiama tik jo pabaigoje. Tai, kas yra svarbu gyvenimo pabaigoje, turėtų būti svarbu visą gyvenimą.

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus