Didžioji mano gyvenimo intriga

Sakoma, kad su geriausiomis draugėmis galima dalytis beveik viskuo: pradedant mintimis apie gyvenimą, baigiant drabužiais ir kosmetika. Tačiau vienas dalykas vis dėlto yra tabu: negalima dalytis tuo pačiu vyru. Tai tarp visų merginų, moterų yra tarsi nerašyta taisyklė, savaime suprantamas dalykas. Puiku, kai draugių skoniai skiriasi, bet ką daryti tuomet, jei ranka tiesiasi ne tik link tų pačių batelių parduotuvėje, bet ir žvilgsnis stabteli vogčiomis patyrinėti to paties vaikino kūną? Ką daryti, jei su geriausia drauge jūs tokios panašios, kad jus traukia tik vieno ir to paties tipo vyrai? Ko gero, kol tai nenutinka tau asmeniškai, tol negali suprasti, kaip sunku būna tokiose situacijose.

intriga
Su Mingaile buvome neišskiriamos draugės nuo mokyklos laikų. Prisimenu tą dieną, kai ji atėjo į mūsų klasę ir droviai dairėsi, kur galėtų atsisėsti ir pasidėti savo daiktus. Pasiūliau jai prisėsti šalia ir nuo tos dienos užsimezgė tarp mūsų ryšys. Mus net pačias stebino, kokios esame panašios ir kad mėgstame tuos pačius dalykus. Aplinkiniai mus vadindavo sesėmis ir mes tuo didžiavomės: svajojome, kad iš tikrųjų mus sietų kraujo ryšys.

Tačiau idilė žlugo, kai viename renginyje susipažinome su Vidu. Tada dar nepastebėjau nieko įtartino. Tikriausiai tik todėl, kad susižavėjusi žvelgiau į mėlynas Vido akis ir nieko aplink save nemačiau. Man atrodė, kad jis taip pat man rodo dėmesį, merkia akį, bet vėliau paaiškėjo, kad vienu metu sugebėjo flirtuoti ir apsukti galvas ne man vienai. Tada dar neįtariau, kad ta kita bus pats brangiausias, pats artimiausias man žmogus – Mingailė.

Atsimenu, kai likome dviese, pasakojau Mingailei, koks jis žavingas ir kad yra toks vyras, apie kuriuos sakoma: „Atsiduočiau nedraugavusi“. Ji manęs supratingai klausėsi, bet kažkodėl atrodė sunerimusi. Paklausiau, kas jai yra. Ji atsakė, kad nieko, tiesiog šiandien buvo ilga ir sunki diena. Dabar, apie tai rašydama, manau, kad ji nenorėjo manęs skaudinti, prisipažindama, kad Vidas žvilgčiojo ne tik į mane, bet ir į ją, kad jis flirtavo ir komplimentus sakė ne tik man, bet ir jai, kai aš nusisukdavau arba nueidavau į šalį. Lyg ir nieko blogo neįvyko. Vidas nebuvo nei mano, nei jos, bet draugė suprato, kad atvertusi visas kortas ir pasakiusi, kad ne viskas taip gražu, kaip kad aš maniau, kad buvo, mane labai nuliūdintų. Todėl ji man leido pasakoti apie tai, koks jis nuostabus ir net dar pakurstė mano susižavėjimą juo, pasakydama, kad irgi pastebėjo, jog jis į mane kažkaip kitaip, labai ypatingai žiūri.

Mingailė tikriausiai galvojo, kad viskas baigsis po to vakaro ir netrukus mes pamiršime tą vyrą ir gyvensime toliau, lyg nieko nebūtų nutikę. Tačiau tas vyras iš mūsų gyvenimų nedingo. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad mums tekdavo su juo susidurti bent keletą kartų per dieną.

Atvirumo valandėlę Mingailė prisipažino, kad jai Vidas irgi patinka. Ji nemanė, kad pasakyti tai, yra kažkas labai blogo, juk nė viena iš mūsų su juo taip ir nenuėjo nė į vieną pasimatymą. Mes slapčia viena nuo kitos paflirtuodavome su juo, bet nieko daugiau tarp mūsų nevykdavo. Kartais net atrodydavo, kad tai toks jo bendravimo būdas. Gal jis tiesiog nemoka kitaip bendrauti su dailiosios lyties atstovėmis, tik pasitelkdamas visą savo žavesį ir vyriškumą. Vis dėlto kai ką viena nuo kitos nuslėpėme: Vidas iš tikrųjų mums abiems patiko daug labiau negu drįsome viena kitai prisipažinti. Jeigu būtume prisipažinusios, būtų reikėję kažką keisti. Vienai iš mūsų būtų reikėję pasitraukti, pamiršti apie tą vaikiną.

Prisipažįstu, nenorėjau būti ta, kuri pasitraukia. Puikiai pažinojau savo draugę, Mingailę, todėl supratau, kad ji mąsto panašiai. Todėl netrukus po to, kai mūsų gyvenime pasirodė vyras, tarp mūsų atsirado kur kas daugiau nutylėjimų, paslapčių ir net mintyse kuriamų intrigų negu bet kada anksčiau. Anksčiau net nebūtume pagalvojusios, kad galėtume ką nors viena nuo kitos slėpti.

Vieną dieną aš ir Mingailė gavome pakvietimus į prašmatnų, oficialų renginį, kuriuose buvo parašyta, kad galima atvykti su savo antrosiomis pusėmis. Mes tokių, žinoma, neturėjome, bet juk mūsų partneriais tą vakarą galėjo pabūti bet kas, kieno tik paprašysime. O apie ką daugiau, jei ne apie Vidą, mes abi galėjome pagalvoti? Tarp mūsų pažįstamų nebuvo nė vieno, kuris bent iš dalies galėtų prilygti šiam puikiajam džentelmenui, šiek tiek primenančiam į melodramų aktorius. Tačiau Vidas tik vienas, o mes – dvi. Negalėjome abi eiti su juo į renginį! Vienai reikėjo pasiaukoti.

Pasiūliau Mingailei mesti monetą: kuriai iškris skaičius, ta ir eis su žaviuoju vyru. Nors tai buvo banaliai vaikiška, bet Mingailė sutiko ir pirmoji metė monetą. Ji ilgai sukosi ant medinių grindų, kol galiausiai sustojo ir mes pribėgome pažiūrėti, kas atsivertė. Tai buvo skaičius. Man nieko nebeliko tik su tuo susitaikyti ir pradėti ieškoti naujo partnerio šventei. Mingailė pasiūlė supažindinti mane su savo pusbroliu, kuris, sprendžiant iš nuotraukų, taip pat turėjo būti simpatiškas. Pasakiau, kad pagalvosiu, bet iš tikrųjų galvojau, kad jei jau taip, tada gal geriau man iš viso neiti į šventę, kad netektų matyti Mingailės Vido glėbyje. Skaudėjo širdį kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie tai, kaip jie vienas į kitą žiūrės, kažką šnibždės į ausį. Ne, geriau man niekur neiti, jei jau negaliu eiti su juo!

Ir tada nusprendžiau padaryti kai ką, dėl ko dabar rašau šią viešą išpažintį… Dėl šios intrigos, kurią surezgiau savo draugei, nebegaliu ramiai miegoti, o ir prisipažinti tiesą bijau, nes nenoriu jos prarasti. Norėčiau, kad vėl viskas būtų taip, kaip buvo prieš tai, kad tik vėl galėčiau gyventi ramiai, nejausdama sąžinės griaužimo.

Mano planas buvo paprastas. Dieną prieš renginį atėjau pas Mingailę į namus ir atsinešiau savo kepto obuolių pyrago. Kai draugė trumpam išėjo tualetą, aš sukeičiau pyrago gabalėlius jos lėkštėje ir vietoj gero, įdėjau pyrago su laisvinamaisiais. Suvalgiusi užnuodyto pyrago netrukus Mingailė pasijuto blogai, tačiau ji net nepagalvojo, kad dėlto kalta aš. Ji net nepagalvojo, kad su pyragu galėjo būti kažkas ne taip. Aš juk jaučiausi puikiai! Mes juk valgėme tą patį, vadinasi, maistas čia ne prie ko. Tuomet pakišau ją mintį, kad galbūt tai norovirusas. Pasakiau, kad girdėjau per žinias, kad šiuo metu siaučia epidemija, kai kurios mokyklos paskelbė karantiną. Ji su manimi sutiko ir pasakė, kad jeigu tai virusas, tada ji negalės eiti į vakarėlį su Vidu. Akimirką ji labai nuliūdo, bet po to staiga kažką prisiminusi, ji pralinksmėjo. Ji prašė eiti vietoj jos su Vidu manęs! Aš šiek tiek pasispyriojau, kad neatrodytų, jog džiaugiuosi, susirgus draugei ir leidau ją įkalbinėti mane eiti. Ji nežino, kad mintyse jau matavausi suknelę ir šokinėjau iš laimės. Ji matė tik mano netikras ašaras, riedančias skruostais ir girdėjo apgailestavimus, kad ji negali eiti su simpatiškuoju Vidu. Kokia aš vis dėlto niekšė buvau!

Taigi, kol mano draugė namie gėrė viduriavimą stabdančias arbatėles, aš linksmai leidau laiką su Vidu. Kai kažkur šalia nebuvo mano draugės, Vidas skyrė visą dėmesį tik man. Stengiausi pasinaudoti šia proga ir galutinai jį suvilioti, kad pasveikusi draugė nebeturėtų jokių šansų.

Vakarą mes aistringai užbaigėme miegamajame, bet kai jis užmigo, pajutau tarsi krūtinę kažkas akmeniu slėgtų. Norėjau tučtuojau paskambinti Mingailei ir prisipažinti, ką padariau, bet negalėjau – per daug bijojau ją prarasti.

Po to su Vidu tapome pora, bet tai mums laimės neatnešė. Niekaip negalėjau pamiršti, kaip pasielgiau su savo geriausia drauge, kuri manimi naiviai pasitikėjo. Kaltės jausmas apkartino ir mūsų santykius su Vidu. Netrukus jis pradėjo mane labai erzinti, nes kiekvienas jo judesys, kiekvienas žodis ir bučinys primindavo man tai, ką aš padariau. Aš taip jo norėjau, tiek pastangų dėjau, kad būtume kartu, o dabar, kai galiausiai mes ir buvome kartu, nejaučiau jokio džiaugsmo ir malonumo. Norėjau tik to, kad jis paliktų mane ramybėje ir nelįstų į akis. Vidas nesuprato, kodėl aš taip stipriai pasikeičiau, kai oficialiai pradėjome draugauti. Negalėjau jam to paaiškinti. Stengiausi viską pamiršti ir būti laiminga, bet negalėjau. Manęs niekas nebedžiugino, todėl vieną dieną pasakiau jam, kad mums jau laikas pasukti skirtingais keliais…

Gabrielė

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus