Gabija neteko jau trečio vaiko ir niekaip negalėjo atsigauti. Tai ir nusprendė ją siųsti į kaimą pas senelę, tik ji galėjo padėti moteriai

Gabija lėtai ėjo link mašinos. Jau trečią kartą vaisius nustojo vystytis. Triskart pastojo ir triskart negalėjo pagimdyti. Sėdusi į mašiną, moteris pravirko.

Vyras bandė raminti, guosti. Nesugebėjo. Paskambino uošvei. Kai privažiavo prie namų, Sigita Steponavičienė jau laukė prie laiptinės…

Tačiau net mama nepadėjo Gabijai.

Raudoti ji nustojo, tik retkarčiais sukūkčiodavo. Tačiau gulėjo abejinga. Stebeilijo į vieną tašką. Taip praėjo diena, taip praėjo naktis. Galiausiai Sigita nusprendė:

– Reikia vežti ją pas senelę. Jei kas ir gali sugrąžinti ją į gyvenimą, tai mano anyta – Ona Zinkevičienė, – pasakė ji žentui ir jie kartu nuėjo į moters kambarį.

– Gabija, nori važiuoti į kaimą pas senelę?

– Noriu… – nepaisant mamos būgštavimų, dukra iškart sutiko.

Atvažiavo, senelė jau paruošė anūkei kambarį. Ten mama padėjo Gabijai persirengti, paguldė į lovą. Ar paveikė senelės namas, kurį taip mylėjo vaikystėje, ar grynas kaimo oras, ar nuovargis ir pergyvenimai, bet Gabija užmigo.

Žentas su uošve truputį pasėdėjo ir išvyko atgal į miestą. Pabudusi ryte Gabija neiškart suprato, kur ji. Prisiminusi, kad svečiuojasi pas senelę, atsikėlė ir išėjo iš kambario.

– Sveika, anūkėle. O aš tavo mėgstamų pyragėlių prikepiau. Sėsk, tuoj ir arbatos įpilsiu.

– Senele, man tik vandens,- atsiduso Gabija.

– Sunku tau, anūkyte, žinau. Tik štai gyventi toliau reikia. O kad gyventum, reikia pavalgyti.

Ir čia Gabija vėl įsiverkė. Verkė ilgai.

– Kam man gyventi? Andrius vaikų nori… O jam tekau aš…

– Gyventi visada yra dėl ko Tu prisimeni Tautvilę Bendoriūtę?

– Taip.

– Tai ir pas ją tas pats. Tik ji išvis negali pastoti. Tai jie su vyru našlaičius įsivaikino. Dabar tegu kas
pabando apie jos vaikus ką nors pasakyti. Į gabalus suplėšys.

– Tai tu man siūlai įsivaikinti? – susidomėjo Gabija.

– Taip. Tai juk tokie pat vaikai…

Tądien jos kalbėjosi ilgai. Sekančią dieną Gabija paskambino Andriui. Šis džiugiai pasičiupo idėją…

Sūnus pats juos išsirinko. Jis į Gabiją su Andriumi taip pasižiūrėjo, kad jie iškart suvokė – Simonas jų sūnus.

Po 2 metų Simonas jau turėjo mažą sesutę. Irgi iš globos namų… Ona Zinkevičienė dievina savo proanūkius ir, Gabijos pasipiktinimui, lepina juos. Bet juk tam ji ir prosenelė…