– Aš visą savo algą priduodu į bendrą katilą. Kodėl negaliu atiduoti tiek pat, kiek tu? – paklausiau vyro

Užimu geras pareigas banke. Vyras – profesorius universitete. Jis – klasikinis šykštus vyras, kuris gauna 10 kartų mažiau už mane.

Manote, aš išsiskyriau su juo? Ogi ne! Tiesiog ėmiau ir sutramdžiau šį užsispyrėlį.

Visus jo išsidirbinėjimus aš kenčiau maždaug pusmetį po vestuvių. O paskui pagalvojau: mums abiem jau 40, kiekvienam tai ne pirma santuoka, tai kam visi tie sentimentai.

– Jogaila, iš kur tu ištraukei, kad aš visą algą turiu priduoti į bendrą katilą? Kodėl negaliu atiduoti tiek pat, kiek tu? – paklausiau kartą jo, kai pamaitinau ypač sočia vakariene.

Buvau apsirengusi gražiu atlasiniu chalatu, pasidariusi šukuoseną ir makiažą. Mano priešininkas atsipalaidavo ir nebuvo pasiruošęs tokiai atakai.

– Aiste, bet aš juk atnešu naudos šaliai. Argi tu nesupranti, kad tokių kaip aš – vienetai? O kam reikalingi jūsų bankai, nugrius vienas, niekas nė nepastebės, – pareiškė savimi patenkintas mano profesorius ir vyras viename.

Vyrai mėgsta tokius pasiteisinimus bendrais žodžiais. Tačiau manęs neįmanoma atsikratyti. Iškėliau
paruoštą argumentą:

– Jogaila, mes čia neatstovaujame bankų ir universitetų asociacijos. Mes su tavimi tiesiog vyras ir žmona, kuriems reikia susitarti. Man nepatinka, kad aš atiduodu visą algą. Taip nebebus. Jei tavęs kažkas netenkina, tai bus mūsų santuokos pabaiga, kaip bebūtų gaila,- aš buvau nusiteikusi ryžtingai.

– Ir ką gi tu siūlai? – paklausė jis su nuodais balse.

– Siūlau du variantus. Arba tu kompensuoji savo mažą atlyginimą tuo, kad prisiimi buitį ir maisto ruošimą, arba aš įnešiu tiek pat, kiek tu, o buitimi rūpinsimės kartu,- ir tuo metu man jau jo pagailo.

Jis net ėmė drebėti nuo tokio pasiūlymo. Tačiau atsitraukti buvo vėlu. Jei neišsiaiškinčiau to pirmaisiais santuokos metais, tai nepasitenkinimas ir nesupratimas sugriautų mūsų šeimą.

– Gerai, aš pagalvosiu,- iškošė jis pro dantis.

– Puiku, aš neskubinu, bet kol kas bendroms išlaidoms duosiu tiek pat, kiek ir tu,- atsakiau aš. Jogailai ši naujiena visai nepatiko. Bet jis laikėsi 3 mėnesius ir tylėjo.

Reikia pasakyti, kad jis mėgsta skaniai pavalgyti, nueiti į teatrą, nuvažiuoti į gražią vietą. Be to, vyras mėgsta visa, kas geriausia. Jis nesidžiaugs poilsiu palapinėje ir vieta paskutinėje teatro eilėje.

Taigi, mano sukelta finansinė krizė privertė jį paimti į rankas ruošos vadeles. Tvarkėsi jis blogai. Gamino kiek geriau. Bet aš nieko nesakiau, jokių pastabų. Tiesiog kaip jis padarydavo, taip ir būdavo. Nieko neperdarydavau.

O kadangi Jogaila yra estetas, tai jau po metų iš jo išėjo puikus virėjas ir gana pakenčiamas namų šeimininkas. Žinoma, jis bandė kelti maištą, grasino mane palikti. Tačiau aš ištvermingai pakeldavau visus šiuos sukilimus. Žinojau, kad jis, nors ir šykštus, bet myli mane, kaip ir aš jį.

Kiekvienas mūsų suprato, kad sutiko atvirą ir padorų žmogų, su kuriuo galima susitarti. Be to, tarp mūsų buvo didelė simpatija kaip tarp vyro ir moters.

Po 2 metų Jogaila man pasakė:

– Aiste, nagi susimeskime namų tvarkytojai, aš radau papildomą uždarbį mokamoje kolegijoje.

– Dalykiškas pasiūlymas, aš tik už,- mane džiugino, kad vyras nebepyksta ant manęs.

Taip man mus kartą per savaitę pradėjo ateidinėti moteris, kuri darė tvarką. O paskui vyras paėmė dar kažkokius mokamus pasirodymus konferencijose ir mes netgi pradėjome kartu vaikščioti į restoranus, tai jo sąskaita, tai mano.

– Aiste, o tu gudruolė! Kai mūsų pažinties dieną pareiškiau, kad esu už mokėjimą per pusę, tu tik apsidžiaugei. O aš negalėjau suprasti priežasties,- Jogaila prisiminė mūsų pažinties dieną.

– Kaip nesidžiaugti. Iki tol man teko išlaikyti vyrus, nepripažintus genijus ir paprasčiausius tinginius, o čia sutikau simpatišką vyriškį, kuris pasiruošęs apmokėti bent pusę. Tai aiškus progresas! – nusijuokiau aš.

– Taip, bet aš kažkaip negalvojau, kad tu skaičiuosi taip tiesiogiai,- susimąstė Jogaila.

– Baisiausia moteris – nepatenkinta moteris. Taigi, man teko viską išsakyti, kad nelaikyčiau savyje,- pabučiavau jį su šiais žodžiais.

– Taip, dabar aš tai suprantu, bet kažkuriuo momentu norėjau skirtis su tavimi. Taip supykau! Man atrodė, tu manimi manipuliuoji, – rimtai pasakė jis.

– Ir kas gi tave sustabdė? – paklausiau aš.

– Meilė,- paprastai atsakė jis.

– Štai ir mane meilė privertė visa tai išsiaiškinti. Aš labai branginau mūsų santykius ir nenorėjau pavirsti dviveide bjaurybe,- apkabinau vyrą.

– Gyveni ir mokaisi. Dabar aš tau dėkingas. Galbūt netgi vešiuosi tave atostogauti savo sąskaita. Na, nedažnai, kartą metuose, ne į patį brangiausią,- jis sutriko ir paraudo.

– Ačiū, Jogaila. Tačiau nepersistenk dirbdamas su šykštumu. Nenoriu, kad laikytum akmenį užantyje. Sutariam? – šyptelėjau.

– Pažadu. Tu geriausia, – tyliai pratarė jis.

„Ir kodėl jaunystėje negalėjau taip pasielgti? Kam pykdavau, paskui keldavau skandalus? Galbūt nebūtų prireikę ir ankstesnių skyrybų?“ – štai apie ką galvojau tą vakarą.

O vyras spindėjo lyg išblizgintas varinis arbatinis. Pasirodė, kad jis jau nupirko mums kelialapį į sanatoriją už pinigus ne iš bendro biudžeto, o už savo asmeninius uždirbtus.