Iki galo neįvertiname, KAIP prisirišame prie tų, su kuriais

Tas siaubingas pasimetimo jausmas, kai ateina ir sako: „Aš neseniai išsiskyriau su vyru. Man apmaudu ir skaudu. Panaikinkite šį skausmą. Aš noriu greičiau jį paleisti!“

Realybėje niekas nepaleidžia greitai. Netgi žmonės, gyvenantys pagal šūkį „pasakyta – padaryta“, netgi tie, kurie galutinai apsisprendė, kuriuos morališkai taip skaudžiai sumušė, kad po to: viskas, viskas, daugiau niekada…

1. Pirmiausia – įprotis. Mes įprantame galvoti apie žmogų kaip apie mūsų gyvenimo sudedamąją dalį. Išgirdome žinią – iš karto norime paskambinti, pasidalinti. Pirkdami produktus galvojame, ką pagaminsime vakarienei, ir tik po to suprantame, kad vakarieniausime vienos.

Yra daugybė inkarų. Bendri draugai, mėgstama muzika, filmai, įprotis miegoti nugara į jį – „šaukšteliais“. Juk negalima tiesiog imti ir visa tai pamiršti. Tai nuolat vienaip ar kitaip save primins ir tu prabusi nuo šąlančios nugaros jausmo.

Yra giluminė atmintis. Jau gyvenau su kitu ir buvau laiminga, o miegodama vis dar kviečiau buvusį vyrą. Mano vyras glostydavo man galvą, apkabindavo, apkamšydavo mane antklode. Siaubimga, kad kai pavadindavau jį kitu vardu, prabusdavau.

Man buvo beprotiškai gėda. Aš laukiau, kad vieną rytą jis pasakys: „Klausyk, jeigu taip jį myli, grįžk pas jį!“ Bet jis nepasakė. O kartą pastebėjo: „Tu pradėjai miegoti ramiau.“ Aš atsisukau atgal ir supratau, kad iš tiesų jau seniai neverkiu miegodama. Bet tam prireikė laiko. Kelių mėnesių, kai mane šildė ir mylėjo.

2. Taip pat egzistuoja kūno biochemija. Mes iki galo neįvertiname, kaip prisirišame prie tų, su kuriais dalinamės lova. Mylimo žmogaus kvapas ir skonis – tai narkotikas.

Kai prie jo pripranti, o paskui prarandi, kūną pradeda laužyti. Todėl daugelis tą laužymą bando užgožti alkoholiu ir atsitiktiniais ryšiais. Kad tik nebejaustų traukos. Reikia laiko, kol organizmas persirikiuos ląstelių lygmenyje, todėl dauguma po skyrybų pradeda aktyviai sportuoti, keičia mitybos schemą, persikrausto. Gilumoje tai susiję su organizmo pokyčių poreikiu.

Taip pat svarbi žmogaus energetika>. Su tais, su kuriais ilgą laiką buvome kartu, dalinamės bendrais energetiniais kūnais.

Išsiskyrimo procesas, perėjimas nuo „mes“ prie „aš“ ir „jis“ primena mirimo procesą. Pradžioje griūva „fizinis kūnas“ – tai vyksta, kai renkame daiktus, paliekame erdvę.

Vėliau miršta emocinis – kai nebesuvirpame vos nuo vieno žmogaus vardo paminėjimo, kai išverktos visos ašaros.

Vėliau griūva bendrų įpročių laukas ir taip toliau.

Ir posakis „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“, deja, neveikia. Nes susiliejimas su vienu neatšaukia susiliejimo su kitu. Gyvenime mes negalime vienu metu būti dviejose lovose.

Kiekvienus santykius reikia išgyventi iki galo. Skausmą – išjausti iki galo. Vienintelis, kurio niekas negali paveikti, – laikas.

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus