Krovikas pašėrė benamį šunį savo pietumis, o tą patį vakarą šuo jį išgelbėjo

Viename dideliame mieste buvo statybinių prekių parduotuvė, kuriame kroviku dirbo vaikinas, vardu Giedrius. Jaunuolis buvo darbštus ir labai geras. Jis pastoviai šerdavo valkataujančius šunis ir kates.

Užtai jo kolega ir porininkas Danas buvo absoliuti priešingybė. Jis nemėgo dirbti ir blogai elgėsi su benamiais gyvūnais.

Vieną darbo dieną jie dviese krovė didelį užsakymą didmeninei firmai. Bekraunant medžiagas prie jų pribėgo purvinas ir išsekęs šuo ir ėmė stebėti vaikinus. Danas pamatė šunį ir suirzęs jį nuvijo. Išsigandęs riksmo, jis kažkur nubėgo.

Atėjus pietų metui, Danas nuėjo į parduotuvę, o Giedrius nusprendė užkąsti. Jis išsiėmė savo pietų dėžutę ir pradėjo valgyti. Tuo metu prie jo pribėgo tas valkataujantis šuo ir alkanu žvilgsniu ėmė jį stebėti.

Giedrius atkreipė dėmesį į šunį ir atidavė jam dalį savo pietų. Šuo su malonumu viską sukirto ir patenkintas nubėgo savo reikalais.

Po darbo Giedrius pėsčias patraukė namo. Dieną lijo, o pavakare temperatūra staigiai nukrito, šaligatviai ir takeliai pasidengė ledu. Vaikinas, bandydamas nepargriūti, ėjo mažais žingsneliais, bet vis tiek paslydo ir trenkėsi taip, kad neteko sąmonės.

Tuo metu paskui jį bėgo šuo, kurį jis neseniai pašėrė. Kai gyvūnas pamatė, kad jo naujasis draugas pargriuvo, puolė į pagalbą ir ėmė laižyti jo veidą. Matydamas, kad vaikinas nesikelia, šuo ėmė loti. Taip jis atkreipė praeivių dėmesį.

Neabejingi žmonės iškvietė greitąją pagalbą. Kai gydytojas paaiškino, kaip vaikinas pateko į ligoninę, papasakojo apie šunį. Giedrius labai nustebo, tačiau suprato, kad šuo tokiu būdu jam atsidėkojo.