Idomybes

„Kabanti kava“

Iš žymaus italų kinodramaturgo ir poeto Tonino Guerros, Federico Fellini bendražygio, pasakojimo:

„Kartą draugas pakvietė mane į kavinę. Kavinė, kaip paprastai, atviromis durimis, vasara, karšta ir mes
užeiname į vieną kavinę šalia stoties. Prieš mus užeina du žmonės ir sako:

– 5 kavos, 2 mes išgersime dabar, o 3 kaba ore. – Eina mokėti, moka už 5 ir išgeria savo 2 kavas.

Aš klausiu draugo, kas čia per kabanti kava? Jis sako: „Palauk“.

Paskui ateina žmonės, merginos, geria savo kavą ir moka normaliai; ateina 3 advokatai, užsisako 7
kavas:

– 3 mes išgersime, o 4 – kabančios,- moka už 7, geria ir išeina. Paskui jaunuolis užsisako 2 kavas,
vieną kavą išgeria, moka už 2 ir išeina.

Taip mes su draugu besikalbėdami prasėdėjome iki vidurdienio. Durys buvo atviros, aš žiūrėjau į šia
saulės užlietą aikštę ir staiga matau kažkokį tamsų šešėlį, besiartinantį prie durų. Ir jau prie pat baro
matau, kad tai neturtingas žmogus, jis užsuka į kavinę ir klausia:

– Yra kabančios kavos?

Viskas pasirodė labai paprasta: žmonės mokėjo į priekį už kavą, kurią jie palikdavo tiems, kurie negali
sau leisti nusipirkti karšto gėrimo. Ši istorija tiesiog iki ašarų, galima apsiverkti nuo švelnumo“.

Ši „kabančios kavos“ tradicija gimė Italijoje, tačiau jau pasklido po visą pasaulį. Kai kur galima paprašyti
tik kabančios kavos, o kai kur sumuštinio ar net visų pietų. Juk net pats mažiausias geras poelgis, tegu
tik kavos puodelis, gali pradžiuginti visiškai nepažįstamą žmogų, o tai sušildo sielą.

Related Articles

You cannot copy content of this page