Kai mūsų mama paliko šį pasaulį, paaiškėjo, kad kiekvienam iš vaikų ji patikėjo paslaptį. Neseniai susitikę, mes šią paslaptį atskleidėme

Po to, kai mamos neliko, Nora, Marius, Paulius ir Saulius labai retai atvažiuodavo į sodybą. Čia viskas priminė mamą.

Iš pradžių jiems buvo labai sunku priprasti prie naujos realybės, kad jų gyvenime nebėra mamos.

Vasarą jaunuoliai nusprendė nuvažiuoti aplankyti tėvo į kitą miestą ir pakeliui nusprendė susiimti ir užsukti į sodybą. Troboje viskas buvo kaip anksčiau.

Atrodė, dabar iš virtuvės išeis mama su padėklu, pilnu karštų pyragėlių. Bet…mamos nebuvo. Jaunuoliai kelias minutes tylėdami stovėjo ant slenksčio. Čia vyresnėlis Marius tarė:

– Eime į virtuvę, turiu sumuštinių. Truputį užkąsime ir keliausime toliau.

– O nepakūrensime? – paklausė Nora.

– Mes čia ilgai neužsibūsime,nėra prasmės,- tarė Marius.

– O mama kūrentų…- ištarė Paulius.

– Taip, – Marius visada išsiskyrė impulsyvumu. – Mamos nėra. Jos nesugrąžinsi.

Ore vėl pakibo tyla. Nora išdėliojo maistą ant stalo. Jaunuoliai ėmė valgyti ir prisiminė mamą.

– Juk ji mane labiausiai mylėjo… – pareiškė Nora.

– Kodėl taip manai? – kramtydamas bandelę, paklausė Saulius.

– Kartą mes su ja ėjome iš turgaus, tiek visko prisipirkome… Ji mane sustabdė ir sako: „Aš juk tave labiausiai myliu, tik broliams nesakyk, dar įsižeis…“

– Aha,- tarė Saulius,- kai aš ligoninėje gulėjau, ji man taip pat pasakė. O aš taip apsidžiaugiau, o tai maniau, kad ji mane mažiausiai myli, nes dažnai patenku į ligoninę.

– Jūs nepatikėsite,- tarė Paulius,- ji mane irgi labiau už jus mylėjo.

Ir visi choru prajuko. Marius sėdėjo, žiūrėjo į jaunesniuosius ir tyliai prisiminė išmintingus mamos žodžius. Staiga jo akys sublizgo.

– Ji visada duodavo, nieko nereikalaudama mainais. Visus išklausydavo, o pati viską išgyvendavo savyje. Mama visiems mums padėjo, kuo galėjo, kaip spėjo… Nepamirškite jos ir gerbkite tėvą!