Idomybes

Kartą vyras su žmona nusprendė važiuoti prie jūros…

Vyras ir žmona nusprendė važiuoti prie jūros.

Prie jūros jie buvo jaunystėje vienąkart, o paskui nebuvo kada važinėti.

Dukrą ir sūnų jie leisdavo į stovyklą prie jūros, žinoma. O patys daug dirbo. Jie gyveno kaime; daržas, ūkis, gyvuliai. Daug rūpesčių. Žmona dirbo medicinos sesele, vyras – vairuotoju. Vaikai užaugo ir ėmė gyventi atskirai, su savo šeimomis.

Ir štai tie tėvai susiruošė į kelionę. Ėmė žvalgytis nebrangių kelialapių, pasidarė pasus, kas vakarą po darbo žiūrinėdavo viešbučių fotografijas. Tai buvo įdomu ir smalsu. Ir labai jaudinantis užsiėmimas!

Žiūrėti valiutų kursus, viešbučio numerius, „žvaigždutes“, kas įskaičiuota, skaityti atsiliepimus… Atsiradodaug pokalbių, net ginčų, bet gerų – kelionės laukimas padarė sunkų gyvenimą visai pakenčiamu. Ir pinigų jie sutaupė.

O paskui kartą vakare žmona pasakė vyrui: esą, kur čia mes susiruošėme. Kvailystė visa ši kelionė. Kam mes paliksime ūkį? Geriau pasielkime protingai. Tu pailsėsi su meškere prie prūdo, kaip paprastai. Aš tapetus naujus paklijuosiu. Bus gražu namuose. O pinigus mes atiduosime sūnui, jam reikia imti paskolą butui. Ir mes jam padėsime. O važiuosime kur nors kitą kartą.

Vyras sutiko. Taip protingiau, žinoma. Kam per dvi savaites išleisti tiek pinigų, geriau atiduoti sūnui.

Teisingai. O paskui žmona išėjo į kiemą ir pamatė: vyras sėdi ant rąstigalio prie malkinės ir verkia.

Siaubas koks ir gėda; suaugęs žilas diedas sėdi ant rąstigalio ir šniurkščioja kaip mažas! Ašaros teka raukšlėmis.

Jis nemanė, kad žmona pamatys. Nuėjo į tolimiausią kiemo kampą, prie malkinės, ten ir sėdėjo. Ir, įsivaizduojate, verkė.

Jis verkė svajonės. Štai ir viskas. Pinigų jam nebuvo gaila nė truputėlio! Ne dėl pinigų jis verkė, ne iš nuoskaudos ant žmonos ar sūnaus, žinoma. Štai šitų palmių, jūros, Egipto „spinkstų“,kaip vienas valstietis sfinksus vadindavo. Savo gyvenimo, kuris nenumaldomai baigiasi. Tiesiog mes to paprastai nepastebime.

Žmona tylutėliai grįžo į trobą ir taipogi apsiverkė. Paskui nusišluostė ašaras virtuviniu rankšluosčiu, pasitaisė šukuoseną, ryžtingu žingsniu išėjo į kiemą ir pakvietė vyrą. Jis priėjo kaip niekur nieko. Esą, ko kvietei, Terese?

Ir žmona tvirtai apkabino vyrą. Ir pasakė, kad reikia važiuoti. Reikia skristi pas šituos spinkstus, prie jūros, kur palmės, kur žuvytės. Viskas nuspręsta. Tai ji iš išgąsčio kvailystę leptelėjo. Juk baisu visgi į svetimą šalį skristi! Tačiau su vyru nebaisu! Atleisk, Tadai, mano išgąstį ir bailumą, atsiprašau.

Jie išskrido tada prie jūros. Ir nė minutės dėl to nesigailėjo. Jie buvo visiškai laimingi ir tas dvi savaites, ir pusmetį iki kelionės, ir iki šiol jie laimingi. Vakarais jie žiūrinėja fotografijas iš tos kelionės. Ir mėgaujasi prisiminimais.
Ir paskui vėl važiuos. Kada nors.

Gerai, kad jie keliavo, tiesa? Gerai, kad žmona suprato. Suaugę žmonės kartą gyvenime irgi gali pravirkti; nieko čia juokingo.

Tai svajonės ilgesys. Kurią kartais taip paprasta išpildyti.

Related Articles

You cannot copy content of this page