Kas nutiko po to, kai ištekėjau už pirmo sutikto žmogaus

Buvau 17 metų, kai mano mama ištekėjo antrą kartą. Kažkaip iš karto atsidūriau antrame plane – jų meilė buvo be galo stipri ir man jie visai neturėjo laiko. Aš galėjau savaitę gyventi pas draugę, o vėliau grįžti namo, niekas neklausė, kur buvau ir ką veikiau, grįžau gyva ir gerai.

Tuo metu susitikinėjau su vaikinu, kuris turėjo didelę draugų ir pažįstamų kompaniją. Mes eidavome į šokius, važiuodavome prie jūros, į kalnus ir tiesiog kartu leisdavome laiką. Buvo linksma ir įdomu, o ko dar gali norėti jaunystėje? Bet šis jaunuolis, nepaisant visų jo gerųjų pusių ir mūsų abipusės simpatijos, buvo truputį nestabilus, ypač kai išgerdavo. Jis pradėdavo su visais ginčytis, sukeldavo muštynes, įžeidinėdavo mane kalbėdamas visokius nemalonius dalykus ir iš viso reikalaudavo paklusnumo.

Ir štai vieną kartą didele kompanija išvykome į žygį – mūsų susirinko gal 20 žmonių.

Vakare, kai jau baigėme švęsti vieno iš dalyvių gimtadienį, mano vaikinas vėl pradėjo kelti riaušes.

Iš pradžių su kažkuo susiginčijo, vėliau susimušė ir pradėjo man nurodinėti – eik ten, padaryk tą, ateik pas mane, išeik. Jis mane taip iškankino, kad apsisukau ir išėjau į mišką, atsisėdau ant kelmo ir tvirtai nusprendžiau: reikia kažką keisti, nebenoriu daugiau su juo susitikinėti ir namuose gyventi nebenoriu, ir apskritai viskas atsibodo, ką daryti, kaip toliau gyventi…

Ir staiga prie manęs priėjo vaikinas iš mūsų kompanijos, prisistatė Olegu ir paklausė kažkokios nesąmonės. Žodžiu, mes įsikalbėjome, juokėmės ir praleidome kartu 3–4 valandas. Jis atnešė nuo stalo maisto, susidėjome jį ant pievos ir tiesiog mėgavomės vakaru.

Pasirodo, jis buvo karininkas – baigė vietinę mokyklą, o dabar atostogavo prieš išvykdamas į paskyrimo vietą. Aš papasakojau apie savo gyvenimą, apie planus kažką pakeisti. Žodžiu, labai gerai praleidome laiką.

Kitos dienos vakare išvažiavome namo. Mane atvežė, paliko prie laiptinės, atsisėdau ant suoliuko, neturėjau jokio noro eiti namo. Netikėtai prie manęs vėl priėjo Olegas, prisėdo šalia, patylėjo kelias minutes ir paklausė: Ar tekėsi už manęs? Man reikia žmonos, o tu simpatiška, linksma, matau, kad esi gera šeimininkė, drauge linksmiau važiuoti ten, kur dar nesi buvęs.“ Aš irgi patylėjau, pažiūrėjau į jį, o jo akyse buvo tiek vilties, kad pagalvojau – o ką prarasiu? Ir atsakiau – tekėsiu.

Mus sutuokė labai greitai – karininkas, reikia išvažiuoti. Papasakojau mamai, ji labai apsidžiaugė – ištekėti už karininko buvo visų merginų ir jų mamų svajonė.

Olegas buvo labai mielas, švelnus ir dėmesingas vyras. Netgi ne taip – Vyras iš didžiosios raidės. Aš nepakėliau nė vieno lagamino, nenešiojau jokių sunkumų, jis visaip mane saugojo, o aš stengiausi sutvarkyti buitį.

Nebandysiu aprašyti visko, ką mums teko išgyventi, pasakysiu tik tiek, kad jau 15 metų esame susituokę. Dievinu savo vyrą, o jis mane nešioja ant rankų, turime sūnų, dėl kurio tėvas eina iš proto. Vyro karjera kariuomenėje susiklostė labai gerai, aš su jo pagalba pabaigiau mokslus ir radau gerą darbą. Mes tikrai labai laimingi!

Štai kaip nutinka…

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus