Kažkada iš savo vyro gavau labai vertingą pamoką

Kažkada iš savo vyro gavau labai vertingą pamoką. Iš pradžių aš jos nesupratau ir papūčiau lūpas. Palaikiau jį storaodžiu ir nejautriu asilu, nieko nesuprantančiu šeimyniniame gyvenime. Ir tik praėjus laikui aš supratau, koks jis buvo teisus.

Mes susituokėme jau nebe jaunuoliai: jam sukako 42 metai, man – 36. Abu brandūs, save realizavę, apie viską turintys savo nuomonę. Pradžioje buvome euforijoje, o paskui, nepastebimai, per daug įsijautusi į naują statusą ir šeimos lizdelio kūrimą, aš pradėjau daryti vieną kvailystę po kitos. Visai nustojau užsiiminėti žingsnių aerobika, anglų kalba. Vietoj to kepiau avietinius keksus ir valiau kilimus. Skambinau jam į darbą ir klausinėjau apie segmentinių kranų iš serijos Flow-Tek S-19 pardavimus. Siuvau skiautinių lovatieses, ruošiau lauknešėlius su maistu vyrui į darbą, lyginau paklodes iš abiejų pusių. Karpiau fetrinius zuikius ir marinavau lečo. Įsisavinau dekupažo gudrybes ir skumbrių sūdymo meną. Besistengdama tapti idealia šeimininke numečiau svorio, tapau irzli, įvariau save į kampą, tapau auka.

Tą dieną prisimenu kaip dabar. Tai buvo pirmas lapkričio šeštadienis, lietus panėšėjo į pilkai žalią arbatą, virtuvėje nuo pat ryto degė šviesa. Jis gėrė pieną ir sudirgęs stebėjo, kaip aš pjaustau sūrį, šaltą veršieną ir pomidorus. Triskart pakartojo, kad bus tik pienas ir jokių sumuštinių. Aš kudakavau ir ploviau pjaustymo lentą. Pagaliau jis neišlaikė: – Paklausyk, man nereikia tarnauti, paduoti pietų iš penkių patiekalų, sterilizuoti puodelių ir unitazo. Mes nesame vienas kito vergai, ir aš nesu visas tavo gyvenimas, o tik dalis. Laimingas atsitiktinumas mus suvedė, mes pamilom vienas kitą ir suradome bendrą vardiklį. Sujungimo tašką. Vietą, kur mums abiem gera. Visa kita – asmeniška. Taigi nebandyk įaugti į mane ir nestatyk mano interesų priekyje. Nereikia būti geresnei ar blogesnei, tiesiog išlik savimi. Ta, kurią aš pamilau. Lengva, pilna energijos ir smalsumo. O dabar tu ištirpsti manyje ir pasislepi šešėlyje.

Jis įmetė stiklinę į kriauklę ir išėjo į sporto salę. Aš likau vidury sujauktos virtuvės, bandydama suvirškinti tai, ką išgirdau . Didelėmis valios pastangom nurijau susikaupusias ašaras, išmečiau sluoksniuotą tešlą, palikau ramybėje troškintuvus ir sugrūdau į lagaminus dekoratyvines pagalvėles. Nusiprausiau, paskambinau anglų kalbos mokytojai ir atsidariau failą su nebaigtu apsakymu.

Nuo tada aš ne šeimininkė, ne auksarankė mezginių mezgėja ir ne kranų pardavimo vadybininkė. Ne tarnauju, nesistengiu įtikti ir nieko neįrodinėju. Nuo tada aš – tiesiog aš.

Autorius – Irina Govoruchina

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus