Praėjus 2 mėnesiams po gimdymo mano žmona tiesiog pabėgo iš namų nuo vaikų

Su Neringa mes susituokėme pakankamai brandžiame amžiuje. Man – virš 30,jai – truputį mažiau. Puikūs santykiai, viskas, kaip sakoma, pagal planą – saldainių ir gėlių mėnesiai, vestuvės, kelionė…

Grįžę namo, ėmėme įsirenginėti mūsų šeimyninį lizdelį. Aš turėjau šiek tiek santaupų ir, kol mes mėgavomės poilsiu prie viduržemio jūros, nekilnojamojo turto agentas parinko mums tinkamą butą.

Ten buvo viskas, kaip mes norėjome, t. y. nieko nebuvo, tiesiog idealiai tinkuotos sienos bei lubos ir šiltos grindys. Toliau viską norėjome daryti patys.

Plušėjome porą mėnesių ir čia ėmiau pastebėti, kad mano „porininkė“ ėmė pernelyg greitai pavargti. Per vakarienę juokais paklausiau, ar mūsų nelaukia pagausėjimas? Žmona apsiverkė ir linktelėjo galva. Aš ją apkabinau ir pasistengiau nuraminti:

– Na, juk tai puiku! Įsivaizduoji, kaip mums su tavim čia bus linksma?

Tačiau žmona viską priėmė kitaip:

– Aha, linksma, man štai 9 mėnesius linksmintis, paskui gimdyti, o paskui vėl linksmintis naktimis! Jokie argumentai, kad visos šeimos tai praeina, neveikė. O čia dar žmona į galvą įsikalė įkyrią mintį:

„O jei dvyniai?“

Raudos pasiekė naują lygį, tačiau visos pagrindinės problemos buvo priešaky. Labai sunkiai įtikinau žmoną, kad reikia gimdyti, kad vaikai – Dievo dovana, kad ypač pirmasis nėštumas labai svarbus moteriai…

Žodžiu – „mes laukiamės“. Neperdedu, būtent „mes“, kadangi man teko lydėti žmoną visur, kartais patiriant nuostolių darbe.

Ir štai atėjo ultragarso tyrimo diena lyčiai nustatyti. Žmona išėjo iš kabineto tokiu veidu, lyg tyrimas būtų
parodęs kažką neįtikėtino. Atsargiai priėjau prie jos ir paklausiau:

– Kas? Berniukas?..

Žmona pažvelgė į mane beprasmiu žvilgsniu:

– Berniukas… Trys…

Pasodinau ją ant kėdės, paėmiau iš rankų išrašą ir apstulbau – iš tiesų, mes turėsime 3 sūnus! Tik štai
mūsų su žmona emocijos dėl to buvo priešingos.

Likusius mėnesius žmona vaikščiojo niūri it debesis. Stengiausi ją įtikinti, kad nuotaika gali paveikti
vaikus, tačiau būsima mama tik tylėjo. Gimdymas praėjo gerai, truputį anksčiau, nei tikėjomės, bet berniukai draugiškai suriko, savaitę pabuvo stebimi gydytojų ir mes grįžome namo.

Kad žmonai būtų lengviau tvarkytis su vaikais, paprašiau savo mamos pagyventi su mumis. Gausis kiekvienam po vieną vaiką. Tačiau jei mes su mama mažyliais rūpinomės su malonumu, nors ir smarkiai pavargdami, tai žmona viską darė automatiškai, sąžiningai atidirbdama tik maitinimo metu.

O po poros mėnesių mūsų laukė siurprizas. Jauna mama nusprendė paprasčiausiai pabėgti, pasakiusi, kad nebegali gyventi šiame „durnyne“. Nei aš, nei mano mama negalėjome įkalbėti jos likti, nes mūsų berniukų trijulė, kuriems tada labai reikėjo mamos, nepalenkė nuomonės savo naudai.

Žmona išėjo. O mes su mama užsisukome su berniūkščiais dar greičiau. Dabar prisidėjo pieno mišinių ruošimas, teko mažiau miegoti, bet vis tiek su kiekviena diena mes palaipsniui gerinome situaciją.

Berniukai pradėjo šliaužioti, susirasti užsiėmimų, mums beliko stebėti, kad jie „neišsilakstytų“ į visas puses. Tiesa, ėjimas į lauką buvo problematiškas, kol visus suruoši, galima iš proto išeiti…

Tą vakarą mes ruošėmės šeimos rate atšvęsti pirmąjį mūsų vaikučių jubiliejų, jų gimimo metines. Netikėtai paskambino į duris. Ant slenksčio stovėjo… žmona! Ji buvo su tortu, rankose – maišai su žaislais.

Kaltai atsiprašiusi, Neringa pasveikino su gimtadieniu ir paprašė leidimo užeiti. Neigiamai papurčiau
galvą:

– Kam? Prisiminei vaikus? O jie tavęs visai nepažįsta.

Uždariau duris. Nuotaika buvo sugadinta. Mama porą minučių pasisukiojo aplink mane, o paskui ryžtingai atvėrė duris:

– Taigi, pagalvok apie vaikus! Vykis žmoną ir kviesk prie stalo!

Nenorom nusileidau žemyn. Neringa sėdėjo prie laiptinės ir verkė. Prisėdau šalia. Pusvalandį tylėjome.

Paskui žodis po žodžio ėmėme kalbėtis…

Vakaras baigėsi taikiai. Mama žaidė su vaikais, jie, jausdami, kad tai ne svetimas žmogus, apsupo ją ir rodė savo mašinėles, pieštukus, knygutes…

Aš, žinoma, negalėjau taip greitai persijungti į tai, kad žmona „persigalvojo“. Tikiuosi, galėsime pataisyti santykius, pirmiausia dėl mūsų nuostabių sūnų.