Kinė rado sode naujagimį šerniuką ir nusprendė jį išslaugyti

Atsitiktinumai neatsitiktiniai – kai kinų tinklaraštininkė Dora Ngai praeitais metais atsidūrė priverstinėje
izoliacijoje savo kotedže Šri Lankoje, ji neįtarė, kuo viskas baigsis. Vos mergina ėmė nuobodžiauti, ryte
sodininkas atnešė jai mažyti laukinį paršiuką – jis rado jį prie gyvatvorės.

Esu, kaip vadino kriuksį, buvo vos kelios valandos nuo gimimo.

Motina jį metė ir šansų išgyventi buvo nulis. Užtai Dora tame pamatė ženklą!

Tuo momentu Dora nė neįsivaizdavo, kuo tai baigsis. Pirmas tris dienas viskas buvo neblogai.

Karvės pienas iš buteliuko, šiltas vanduo sušilimui.

O paskui Esu staiga sunegalavo. Veterinaro neišsikviesi, karantinas, o niekas ir nevažiuos – telefonu Dorai paaiškino, kad tokie paršiukai visada žūva ir tai norma. O ne norma yra tai, kad žmogus bando
slaugyti laukinį gyvūną. Tačiau Dora buvo užsispyrusi, karvės pieną pakeitė mišiniu šuniukams, kartu su
vaikinu ėmė miegoti paeiliui, kad maitintų Esu kas valandą. Alkanas jis verkė visai kaip vaikas – pora
rimtai priėmė jį kaip savo kūdikį.

Taip praėjo pirmosios keturios savaitės ir Esu pasitaisė.

Atėjo auklėjimo laikas ir pirmiausia paršelį pripratino prie higienos.

Esu augo laimingas paršiukas.

Vienas iš nerimą keliančių dalykų buvo kontaktas su šunimis, tačiau jie iškart priėmė Esu.

Faktiškai būtent šunys ir tapo paaugusio šerniuko auklėmis.

Tiesą sakant, trys iš keturių Doros šunų buvo išgelbėti čia pat, Šri Lankoje, tai daug pasako apie
merginos charakterį.

Esu išaugo paklusnus ir nekrėtė išdaigų.

Buvo abejonių, kaip elgtis toliau, bet galiausiai nusprendė, kad laukinėje gamtoje Esu jau ne vieta. Tegu
lieka su jais!

Dora žada ir toliau vesti dienoraštį apie Esu nuotykius.