Kodėl niekas netiki, kad neturinti vaikų 40-metė gali būti laiminga?

Mažai kas galėjo patikėti, jog sulaukusi 40-ies mėgausiuosi gyvenimu. Bet buvau apdovanota netikėta savybe – aplinkinių nuomonė man nelabai rūpi“, – rašo Glynnis McNicol.

„Likus keliems mėnesiams iki mano 42-ojo gimtadienio, pietaudama su draugais susipažinau su garsiu pagyvenusiu rašytoju.

Kaip tik galvojau parašyti knygą, ką reiškia būti vieniša 40-mete moterimi be vaikų, ir supratau, kad ši pažintis – neatsitiktinė. Buvau jo gerbėja ir tikėjausi, kad jis pasidalins su manimi savo išmintimi ir galbūt mane padrąsins.

Kai atnešė gėrimus, aš primečiau savo istorijos planą: niekas man nepasakojo, koks nuostabus gali būti gyvenimas nepaisant vienatvės. Aš nuolat keliavau, dariau tai, ką norėjau ir kada norėjau, nejutau laiko baimės, kuri persekiojo mane, kai man buvo 30 metų.

Ir atvirkščiai, niekas manęs neperspėjo, kaip gali būti sunku, – pavyzdžiui, mano motinos liga ir mirtis.

Vos tik pradėjau savo pasakojimą, garsus rašytojas pastatė savo stiklinę ant baltos staltiesės, atsilošė ir pasakė: „Glynnis McNicol, tavo gyvenimas siaubingas!“

Tai buvo ne visai tai, ko tikėjausi.

Jis tęsė: „Šiame pasaulyje esi visiškai viena ir nėra kam tau padėti.“

Jis atsisuko į mano draugus, pertraukė jų pokalbį ir pasakė: „Ar jūs žinote, kaip blogai šiai moteriai? Ji yra visiškai viena!“

Mano draugai vos nepaspringo savo kokteiliais. Aš bandžiau gintis, kad man viskas gerai ir aš tikrai mėgaujuosi gyvenimu. Bet jis pareiškė: „Aš noriu tau padėti.“

Bet tai nepakeitė man žinomo fakto – niekas netiki, kad vieniša moteris be vaikų iš tiesų gali mėgautis gyvenimu.

Tai yra savotiški XXI amžiaus spąstai tam tikro amžiaus sulaukusiai moteriai. Jeigu atkakliai bandyčiau įrodyti, kad man viskas gerai, atrodyčiau kaip dama, kuri pernelyg mėgsta ginčytis. Jeigu pripažinčiau, kad viskas blogai, tai tik sustiprintų visuomenės nuomonę.

Aš dažnai susiduriu su šia nepasitikėjimo rūšimi – tiek iš moterų, tiek iš vyrų pusės, nors moterys dažniausiai yra santūresnės. Mano susituokę draugai pavydėdavo man naujo didelio buto ir kad jame gyvenu viena.

Tačiau tai nenumalšindavo jų liūdesio dėl to, kad esu tokia vieniša. Netgi tarp geriausių draugų visada atsirasdavo tas, kuris mane ramindavo žodžiais „dar ne per vėlu“.

Kartą papasakojus draugams, kad mėnesį praleidau Paryžiuje, išgirdau atodūsį ir žodžius: „Malonu, kad dar gali mėgautis.“ Tarsi faktas, kad mėgavausi savimi – pati! Su prancūzišku batonu rankoje! Paryžiuje! – būtų kažkoks žygdarbis.

Ilgą laiką nekreipiau dėmesio į šiuos pareiškimus

Neseniai draugė papasakojo apie mano knygą 50–60 metų moterų grupei. Jos pradėjo juoktis. Ji paklausė, kas būtent jas prajuokino. „Jūsų draugė atsitokės sulaukusi maždaug 48 metų, – pasakė jos. – Ir tada jos namuose atsiras spermos bankas.“

Štai taip! Tarsi nesuprasčiau savo sprendimo pasekmių. Moters idėja gyventi savarankiškai ir džiaugtis gyvenimu visiems beprotiškai nepatogi.Aš pasirinkau neturėti vaikų, bet tai nereiškia, kad su jais nebendrauju. Daugumai aš – teta Glynnis. Turiu 2 sūnėnus ir dukterėčią, kuriuos labai myliu. Lankausi jų gimtadieniuose, sporto renginiuose ir skaitau jiems knygas prieš užmiegant. Jeigu kas nors nutinka ir reikia patarimo, jie man visada paskambina.

Aš esu draugė, o kartais ir nuodėmklausys. Kartais man atrodo, kad turiu beveik viską, ką turi dauguma. Bet tai netiesa. Turiu ir daugiau, ir mažiau negu statistinė moteris, kuriai vyro ir vaiko reikia kad įsitvirtintų. Nors ir tai gali pasikeisti!

Neseniai mano dukterėčia pareiškė: „Noriu būti kaip tu, teta Glynnis! Vienišė ir be vaikų.“ Jai – 7 metai.

Kitą rytą po susitikimo su rašytoju išsitraukiau iš šaldytuvo kepsnį, išsikepiau kiaušinį ir atsisėdau pasimėgauti savo dekadentiniais pusryčiais.

Ar tikite, kad 40-metė moteris be vaikų gali būti laiminga?

šaltinis www.vmarkus.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus