Kaip tai nepakviesti motinos į vestuves?

Moteris viena pastatė ant kojų du vaikus. Vyras juos paliko, kai vaikai buvo dar visai maži. Per visą laiką iš jo nebuvo jokių žinių. Nesidomėjo moters likimu ir kiti giminaičiai.

Tačiau ji sugebėjo atsilaikyti prieš visas gyvenimo negandas ir išauginti gerus vaikus. Net būstą jiems davė.

Tik kažkodėl per šeimos užgimimo šventę pagrindinis vaidmuo atiteko tėvui, žmogui, nedavusio nė cento vaikų išlaikymui.

Jie jo nematė daugiau nei 20 metų. Kaip jis gali būti geresnis už motiną po to, ką jis padarė? Visus tuos metus mėgavosi gyvenimu, keitė mergas kaip pirštines, vežiojo jas po užsienius. Dabar į sūnaus vestuves atsitempė eilinę savo žmoną, jau n-tąją.

O kur mama? O jos šventėje nėra. Visi linksminasi, o ji vienatvėje kenčia nuoskaudą. Sėdi prie lango ir verkia. Įsivaizduoja, kaip sūnus atrodo su vestuviniu kostiumu, kaip sušoko pirmąjį šokį. Ką daro jo sesuo. Kas nepanoro jos matyti iškilmėse? Marti? Sūnus?

Širdį spaudė krūtinėje. O svečiai gėrė, šoko, linksminosi. Dovanų iš tėvo jaunieji gavo mašiną. O iš to, kad mama nieko nepadovanojo, pasijuokė. Nors ir nepakviesta, bet turėjo padovanoti, juk motina. Nepaisant to, kad apmokėjo banketą.

Tas vakaras buvo ilgiausias ir skaudžiausias moters gyvenime. Sūnaus ji daugiau nematė. Mylimas tėvas dovanojo butą, jaunieji gali gyventi ramiai.

Kaip moteriai gyventi po visko? Kaip nuraminti skausmą, ėdantį iš vidaus? Kaip susitaikyti su tuo, kad dabar viena?