KOKS TAI JAUSMAS…

Jausmas, kuris neturi pavadinimo – tai ne pavyduliavimas, ne pavydas ir ne nuoskauda. Tiesiog skauda – ir tiek. Ir patarimai „neįsižeisti“, „nepavyduliauti“, „tiesiog eiti į priekį“ yra visiškai nenaudingi. Tai – kai mūsų pirmenybę atiduoda kitam ir daro neteisingai. Tikriausiai, arčiausiai – tai „neteisingumas“.

Motina viena augino sūnų; tėvas jį tiesiog paliko. Tėvas nedavė nei vieno cento, nei karto jį neaplankė. Motina maitino, augino, atidavė viską, gydė ir nemiegojo naktimis, kai jis sirgo. Žinoma, buvo ginčų – be jų neapsieiti, kai gyveni kartu ir dalyvauji mylimo žmogaus gyvenime. Mama mokėjo už mokslus, madingus drabužius, atostogas prie jūros.

Ir nesusitvarkė savo gyvenimo; sūnui nepatiko jos pažįstamas – pavyduliavo. O vėliau sūnui sukako septyniolika. Jis ginčijosi su mama; taip atsitinka paaugliams. Vėliau jis surado tėvą. Tėvas buvo turtingas žmogus ir apskritai – įdomus bei garsus! Sūnus išėjo gyventi pas tėvą į jo prabangų namą; kažkodėl jis tėčiui tapo reikalingu. O apie motiną pamiršo; kartais paskambina pasveikinti su gimimo diena ar per Naujuosius metus.

Arba… mama augino sūnų ir dukrą. Lengvabūdis sūnus mušė motiną, gėrė, sėdėjo kalėjime. O duktė prižiūrėjo mamą, gydė, maitino, viskuo dalinosi. Viską atiduodavo. Motina butą paliko sūnui. Jis labai nelaimingas. Nors sūnus niekada jos neprisiminė, net kai ji penkerius metus gulėjo prikaustyta prie lovos. Duktė liko gyventi mažame bendrabučio kambarėlyje. Ne tame esmė. Ar suprantate, kad reikalas ne dėl to, ne dėl buto! O tame, kad motina kalbėjo ir galvojo tik apie savo Fedečką, nepastebėdama visų pastangų anksti pasenusios, išsekintos dukters…

Arba… vyras pasveiko po sunkios ligos – jį išgelbėjo žmona. Pasveiko ir išėjo pas jauną gražią merginą. Kuriai norisi nusispjauti į jo sveikatos problemas, tačiau vyrui ji buvo labai patraukli.

Arba… viršininkas gyrė savo pavaldinį už kruopštumą ir darbštumą – jis vienas realizavo naują projektą. Tačiau premiją išmokėjo ir paaukštino pareigose savo numylėtinį, kuris jam pataikavo.

Visos šios istorijos – ne apie pavyduliavimą ar pavydą. Apie nesąžiningą pirmenybę kitam. Iš mūsų atima meilę ir nuosavybę ne šiaip sau, ne dėl to, kad jau nebemyli, nusivylė, laiko mus netinkamais, ne. Dėl kito žmogaus, kuris nieko gero nepadarė. Tiesiog pasiima iš mūsų, o vėliau atiduoda kitam, kuris labiau patinka. Jis mielas. O mes jau įgrisome…

Ir kaip pavadinti šį skausmą ir nuoskaudą – niekas nežino. Tai ne pavyduliavimas ir ne  pavydas. Ir ne dėkingumo laukimas, ne! Tačiau visada labai skaudu. Ir trūksta žodžių išreikšti šį skausmą…

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus