KUO TIKI, TAS IR VEIKIA

Senų senovėje, kai mes su būsimu vyru dar neturėjom bendrų automobilių, namo ir planų atostogoms, jis man atnešė gėlių. Tokią paprastutę puokštelę ne pirmo šviežumo, skubėdamas nupirko degalinėje.

— O žinai, — pasakiau aš jam, tiesindama suglamžytas rožes, — mes, ezoterikai, turim tokį prietarą, kad kuo ilgiau laikosi padovanotos gėlės, tuo tvirtesni bus santykiai.

Vargšas gerbėjas atvažiuodavo kiekvieną vakarą, uostinėjo ir apžiūrinėjo tą puokštelę, kuri herojiškai išsilaikė tris savaites. Po to jis nuolat tempė man puokštes iš tos degalinės, ir visos jos žydėdavo ilgai, gražiai, šiek tiek pagyrūniškai.

Po to mes važiavom atostogauti, aš pastojau, gimė duktė, mes nusipirkom namą, persikraustėm, ir jis man atskleidė baisią paslaptį, kad štai po tų ištvermingų gėlių jis suprato – tai ir yra likimo ženklas, ir niekas netrukdys, nei amžius, nei vaikai, nei skirtingi interesai, nei mano blogas charakteris, ir viskas mums pavyks.

O aš, savo ruožtu, prisipažinau, kad kiekvieną dieną keisdavau vystančias rožes šviežiomis. Eidavau į degalinę ir nupirkdavau šviežesnių.

Mes, ezoterikai, turim tokį prietarą – kuo tiki, tas ir veikia.

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus