Idomybes

Mama jus mylės, net kai jos širdis sustos

Mama nenustos jūsų mylėti, net kai jos širdis sustos. Ji bus jūsų angelu sargu visą likusį jūsų gyvenimą…

Deja, ta diena išauš kiekvienam. Diena, kai jūs neteksite savo mamos. Tai bus liūdniausia diena jūsų gyvenime. Kai ji išeis, jūs irgi pasikeisite visam laikui. Jūs pajusite tokius jausmus, kuriuos net neįsivaizdavote egzistuojant. Į galvą ateis tokios mintys, kokios anksčiau neateidavo. Pradėsite pastebėti tai, į ką anksčiau neatkreipdavote dėmesio. Ir visa tai vėl ir vėl skaudins jus.

Kiek metų jums bebūtų, mamos jums truks visada. Joks kitas žmogus negalės jos atstoti. Jūs suvoksite, kaip smarkiai ją mylėjote, kaip suvokėte jos meilę ir buvimą kaip duotybę. Ir kai jūs jos netekote, jus ramybės neduoda mintis: „Kur ji dabar, kokiuose pasauliuose?“

Kad ir koks tas pasaulis atrodytų nepasiekiamas, mama yra šalia jūsų. Ji iki jūsų gyvenimo pabaigos liks jūsų angelu sargu. Tuo sunku patikėti, bet po kurio laiko jūs imsite netikėtai pastebėti, kad trumpą akimirką pajuntate kažką, susijusio su ja.

Užuodžiate jos mėgstamų pyragėlių kvapą. Kažkur lyg tolumoje nuskamba jos mėgstamos dainos priedainis. O bibliotekoje akys pačios perskaito mylimiausios mamos knygos pavadinimą…O jei jūs ilgai nepajusite to buvimo, jūsų širdį suspaus: „Mama!“

Tačiau sunkiausiais gyvenimo momentais jūsų angelas sargas visada bus šalia. Tik ji savo neregimu buvo nušluostys jums ašaras, kai nieko kito nebus šalia.

Jūs kaskart užduosite sau tą patį klausimą: ar ten, kažkur, mama žino, kaip stipriai jūs ją mylite, kaip smarkiai jos pasiilgote, kaip jums jos trūksta? Jūs kasdien jausite kaltę, kad taip retai kartojote, kaip ją mylite, kol tam dar turėjote laiko. Šiandien jūs atiduotumėte viską, kad gautumėte dar nors vieną dieną su ja. Tada išsakytumėte viską, kas liko nutylėta…

Jums taip truks jos fizinio buvimo. Jos rankų, jos balso, jos skambučių. Vėl ir vėl jūs prisiminsite kiekvieną žodį, kiekvieną judesį, kiekvieną detalę.

Jūs taip pat susimąstysite, ar ji jus mato? Ar ji jaučia tą patį, ką ir mes? Ar ji irgi mūsų ilgisi? O gal ir ji ne viską spėjo mums pasakyti?
Laikas negydo tokių žaizdų, jis jas tik užtraukia. Todėl po kelių mėnesių jums nebebus taip skaudu. Per tą laiką jūs sugebėsite suprasti, kad mama neišėjo į amžinybę, į tamsą. Ji liko jūsų širdyje, prisiminimuose ir mintyse. Jūs esate dalelė jos.

Jūsų mama mylės jus amžinai ir bus šalia, nors fiziškai jos ir nebėra. Jūsų sielos amžinai kartu. Ši sąjunga – stipresnė už mirtį, o judviejų meilė ir yra gyvenimas.

Related Articles

You cannot copy content of this page