Idomybes

Mama paprašė atvežti jai anūką. Bet aš atvežiau jai tik jos anūko fotografijas

  • Aš anūko pasiilgau. Atvežkit, nors pažvelgsiu, kaip jis išaugo! – sukomandavo mama.

Pagal jos logiką, aš turėjau sucypti iš džiaugsmo ir lankstydamasi iki žemės kartoti: „Geradarė, gelbėtoja, ačiū tau! Kaip mes be tavęs gyvenome?“

Bet realybė buvo labai toli nuo mamos lūkesčių.

Per visus šešis Dimkos gyvenimo metus toks skambutis pasigirdo trečią kartą. Pirmą kartą Dimka buvo papuoštas geriausiu kostiumėliu – kaip gi, močiutė jį pakvietė!

Mamai pakako penkių minučių. Dima atpylė ant jos šilkinio chalato, iškart po šio nusikaltimo užsitraukdamas nemalonę.

  • Fu, kas čia dabar? Taip tu močiutę myli? – sušnairavo ji į Dimą, ir man kategoriškai patvirtino: – Ne ne, štai bus vyresnis – atvežkite! O dabar man reikia eiti. Visai pamiršau, kad su drauge susitariau.

Antrą kartą Dmitrijus turėjo garbės pasirodyti močiutei ketverių.  Taip taip, beveik keturis metus Dima jos nedomino, nors mama gyvena per keturias stoteles nuo mūsų.

  • Visai dienai pasiimsiu! Jūs jam viską ten suruoškite! – paprašė mama.

Vienas niuansas: tai buvo darbo diena. Mums su vyru darbas, Dimai – darželis.

  • Iš ryto man ir atvežk, – nepergyveno mama.

Vietoj darželio Dima išvyko pas močiutę. Trumpai painstruktavusi mamą, aš išbėgau į darbą, pažadėjusi atvykti vaiko pusę septynių vakaro.

Mama paskambino vienuoliktą: ji prisižaidė močiutę, dabar man reikia nedelsiant atvykti ir išvaduoti ją iš Dimkos kompanijos. O tai jis ėmė ir iškrėtė eibę: žemę iš alijošiaus vazono įdėjo į katės dėžutę. Neišauklėto anūko man nereikia.

  • Mama, aš darbe! Negaliu dabar atvažiuoti.

Tada mama pasakė, kad dabar išeis ir paliks Dimą vieną. Ir jei jam kas nors nutiks, tai kalta būsiu aš – neatvažiavau.

Teko pulti į kojas vadovybei.

Aš spėjau viršininkei pažadėtą valandą: paimti sūnų, nuvežti namo, palikti kaimynei ir grįžti į darbą. Tai bent nuotykis.

Ir štai, vėl skambutis.

  • Aš anūko pasiilgau. Atvežkite, nors pažvelgsiu, kaip jis išaugo! – sukomandavo mama.
  • Pažvelgsi, nepergyvenk, – sutikau aš.
  • Šeštą laukiu.

Iki šeštos vakaro buvo pusantros valandos. Aš spėjau paskambinti ir susitarti su nedidelio kanceliarinių prekių skyriaus, esančio pirmame mūsų namo aukšte, savininke ir išsiųsti į jos elektroninį paštą naujas Dimos nuotraukas.  Ir jau po 20 minučių fotografijos buvo atspausdintos ir liko laukti manęs.

Mama norėjo pažiūrėti į anūką? Ji pažiūrės. Eilinį kartą bėgioti ten-šen, pakeliui laukiant jos skambučio su reikalavimu pasiimti vaiką, aš nesiruošiau. O žinant mamą, taip ir būtų buvę.

Aš įteikiau mamai krūvelę fotografijų: Dima karuselėje, Dima ant arkliuko, Dima zooparke…

  • Kas čia?
  • Tu juk norėjai pažiūrėti, kaip jis išaugo. Žiūrėk!

Mama įsižeidė. Aš, tokia bjaurybė, praleidau šansą užsiimti savo reikalais. Neįvertinau nuoširdaus jos polėkio. Įžeidžiau pašaipiomis nuotraukomis.

  • Daugiau aš neskambinsiu! – šitaip suformulavusi sakinį ji mane išgrūdo pro duris.

Išgąsdino. Ar daug prarasiu? O Dimka? ne. Nedaug.

Related Articles

You cannot copy content of this page