Mano sužadėtinis sudegino visas megztas lėles, kurias dovanojau jam per gimtadienius, ir pabalo sužinojęs jų reikšmę

Prieš ketverius metus aš, Emilija, sutikau Deivą jaukioje mažoje kavinėje. Man buvo 18 metų, ir aš tik pradėjau savo gyvenimo kelią, kupina svajonių ir vilčių. Deivui buvo 23 metai, jis buvo pasitikintis savimi ir atrodė stabilumo įsikūnijimas. Nuo to momento mes tapome neišskiriami.

Kadangi buvau studentė ir taupiau pinigus mokslams, mano dovanos Deivui gimtadienių proga visada buvo rankų darbo. Aš mėgau megzti ir stengdavausi į kiekvieną dovaną įdėti savo širdį ir laiką. Kiekvienais metais gimtadieniui padovanodavau jam unikalią megztą lėlę. Šios dovanos simbolizavo mūsų meilę ir rūpestį.

Deivas visada sakydavo, kad tai geriausios dovanos, kokias jis kada nors yra gavęs. Aš tikėjau jo žodžių nuoširdumu, bet neseniai mano tikėjimas žlugo. Vieną dieną sugedo mano kompiuteris, ir aš pasiskolinau Deivo kompiuterį mokslams. Dirbdama su projektu, pamačiau pranešimą nuo jo draugės Bekės: „Pasakyk, kad jau išmetei tas bjaurias lėles.“ Mano protas atsisakė tuo patikėti.

Negalėjau susilaikyti ir atidariau jų susirašinėjimą. Su siaubu skaičiau, kaip Deivas rašė: „Aš jų ne tik išmečiau, aš jas sudeginau.“ Bekė pritarė jam, tyčiodamasi iš mano dovanų ir vadindama mane „pigiąja“ ir „močiute“. Ašaros tekėjo skruostais, kai skaičiau, kaip jie šaipėsi iš mano darbų.

Deivas niekino ne tik megztas lėles, bet ir brangiausią dovaną – 100 dolerių vertės akinius nuo saulės. Jis gyrėsi Bekės brangiu virtualios realybės žaidimų rinkiniu ir išjuokė mano pastangas. Mano širdis plyšo iš skausmo. Kaip žmogus, kuris sakė mane mylintis, galėjo taip elgtis už mano nugaros?

Kai Deivas grįžo namo, aš nebegalėjau tylėti. „Tu sudeginai mano lėles? Ar bent skaitei raštelius, kuriuos joms pridėjau?“ – suvirpėjusiu balsu paklausiau. Jis pabalo ir prarado savo įprastą pasitikėjimą. „Emilija, atsiprašau, aš…“ – pradėjo jis, bet aš jį pertraukiau.

„Tu net nesupranti, ką padarei! Mūsų kultūroje šios lėlės yra ne tik dovanos. Tai talismanai, saugantys tavo sveikatą, gerovę ir mūsų meilę. Sudeginęs jas, sunaikinai visą apsaugą.“ Deivas buvo prietaringas, ir išgirdęs tai, jis sustingo iš baimės. Jis bandė pasiteisinti, bet man tai jau neberūpėjo. Jo panieka ir išdavystė buvo daug skaudesnė už prarastus talismanus.

Aš supratau, kad nebegaliu būti su juo. Atsiprašymai nebegalėjo atkurti pasitikėjimo. Jo vertybės buvo svetimos man: jam materialūs dalykai buvo svarbesni už meilę ir pagarbą. Susikroviau daiktus ir išėjau. Skausmas degino krūtinę, bet kartu su juo augo ir suvokimas, kad aš verta tikros pagarbos ir meilės.

Dabar dažnai savęs klausiu: „Ar pasielgiau teisingai?“ Gal reikėjo suteikti jam progą pasiaiškinti? Bet prisiminus jo pašaipas, suprantu, kad priėmiau teisingą sprendimą. Savigarba yra svarbiau už santykius, paremtus melu ir veidmainiavimu.

O kaip jūs būtumėte pasielgę mano vietoje?