Idomybes

Neapykanta kartais būna labai naudinga. Ji padeda širdyje įžiebti įsiūčio ugnį, kuria galima sušilti sunkią valandą, kai baigėsi visi kiti resursai.

Vienas vargšas dailininkas vos sudurdavo galus. Kiti jo draugai dailininkai buvo iš pasiturinčių šeimų ir
galėjo sau leisti ne tik mokytis geriausiose įstaigose, lankyti įdomias parodas ir visaip vystyti skonį, bet ir
viską sau leisti. Jie gėrė brangų vyną, gyveno gražiose rezidencijose, maitinosi rinktiniais patiekalais ir
svajojo palikti pėdsaką mene.

O mūsų dailininkas buvo iš paprastos šeimos,todėl buvo priverstas rinktis tarp tobulėjimo ir komforto. Jis
miegojo ant kietos lovos, klojosi skylėta antklode ir visus pinigus investavo į tai, kad išmoktų tapyti dar
geriau. Už tai jį pastoviai erzino vienas kolega, mažiau talentingas, bet labai pasiturintis peizažistas,
tiesiog mirštantis iš pavydo. Jis niekada nepraleisdavo progos pažeminti savo priešo bet kokiu būdu.

Kartą mūsų neturtingas dailininkas nuvažiavo į prestižinę parodą Paryžiuje, kad susipažintų su
geriausiais meno pasiekimais. Ir visus pinigus, skirtus nusipirkti malkoms žiemai, išleido bilietams ir
pragyvenimui. Ir kai jis grįžo namo, prieš jį visu gražumu atsivėrė perspektyva sušalti, juk žiemos tame
krašte buvo labai atšiaurios.

Dienos darėsi vis šaltesnės ir šaltesnės ir dailininkas taip sužvarbo, kad netgi buvo pasiruošęs mesti ugnį porą savo darbų. Tačiau tuo momentu į jo duris pasibeldė. Ant slenksčio stovėjo pasiuntinys, kuris
atnešė didelį krepšį.

– Tai jums nuo pono N! – pasakė jis, ištaręs to paties pavydžiojo peizažisto vardą. Dailininkas
nustebo, tačiau atidarė jį. Krepšyje gulėjo tiražas laikraščio, skirto tam, koks jis įžūlus išsišokėlis,
be to, visiškai netalentingas. O pirmame puslapyje puikavosi jo portretas.

Iš pradžių dailininkas nusiminė, jam ir taip buvo bloga ir šalta, jo senas užlopytas švarkelis visiškai
nešildė, o pro langą pūtė. O čia dar tas nekentėjas su savo tipografija. Bet paskui dailininkas staiga
pagalvojo – o kodėl jam neįkūrus šiais laikraščiais židinio? Vakaro likutį dailininkas praleido šilumoje.

Sekančią dieną vėl atėjo pasiuntinys su krepšiu. Dailininkas labai apsidžiaugė. Bet jis paprašė berniuko
perduoti užsakovui, kad labai labai nusiminė ir net verkė. O pats vėl užkūrė krosnį ir ėmėsi tapyti
paveikslus. Nudžiugęs pavyduolis vėl užsakė tiražą. Ir taip truko visą žiemą.

Pavasarį dailininkas surengė stulbinančią savo darbų parodą. Žmonės, kurie kasdien spaudoje skaitė
apie kažkokį įžūlų ir nevykusį dailininką, stojo į eilę, kad bent akies krašteliu į jį pažvelgtų. Paveikslus
nupirko už labai aukštą kainą ir artimiausius 10 metų dailininkas galėjo išvis negalvoti apie ateitį.

O viskas todėl, kad svetima neapykanta kartais būna labai naudinga. Ji padeda širdyje įžiebti įsiūčio
ugnį, kuria galima sušilti sunkią valandą, kai baigėsi visi kiti resursai. Ypač nedeginant savęs tame lauže,
o dedant šį kurą į savo židinį…

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.

Related Articles

You cannot copy content of this page