Nesvarbu, koks tavo išsilavinimas ir profesija. Svarbiausia visada likti žmogumi…

Aš kiemsargis, tiksliau, gruziniškai tai skamba kaip „šiukšlininkas“. Keliuosi 5 ryto, peržegnoju sūnų ir palieku jį miegantį senutėlei močiutei. Mano išėjimą girdi tik mūsų papūgėlė.

Jau 5 metus aš dirbu su oranžine striuke ir anksčiau už saulę sveikinu medžius, gatves ir visą Žemę. Ką
akys mato, tą ir sveikinu.

Žmonės turi savo reikalų, jie vaikšto ir šiukšlina, o aš tas šiukšles renku, dedu į dėžes ir širdyje šypsausi kiemsargio vaikai niekada nenumes ant žemės šiukšlės, prisiekiu sūnumi!

Medžiai stovi ir atsiprašinėja manęs, nulenkę galvas. Ne jų kaltė, kad senatvėje dreba rankos ir viskas byra iš senių rankų, aš jiems atleidžiu. Ir dar atleidžiu nukritusius lapus… O gatvėje manęs niekas nė šunimi nelaiko, net kaimynas, eidamas pro šalį, nesisveikina.

Kai kuriuos baugina mano nelabai švarūs rūbai, kai kuriuos mano šluota, kai kuriuos mano barzda. Dėl šios barzdos mano 5-metis sūnus mane vadina tėčiu-seneliu šalčiu…

Tvarkau šiukšles ir galvoju apie savo sūnų, paliktą lovelėje, apie senutėlę motiną ir 9-tą valandą – spėjo ar ne į darželį susiruošti? Iš esmės kiemsargių vaikai neturėtų vėluoti į darželius ar mokyklas…

Į ką bepažvelgtum, jų išraiškose matosi arba gailestis man, arba pasibjaurėjimas, šilumos akyse nepamatysi. Tik gatvės šunys laižo man batus, ir tai tik tada, kai daliju jiems maistą, rastą šiukšlių konteineryje…

Aš – kiemsargis…

Kiemsargį gruziniškai vadina „ šiukšlininku“ ir nuo jo trenkia šiukšlėmis…

Prieš 5 metus šiukšlių konteineryje radau naujagimį, dabar jis mano sūnus. Ir aš kasdien dėkoju

Viešpačiui už tai, kad žmonės išmeta šiukšles…