O gal aš buvau neteisi?

Vakar važiavau troleibuse, niekam nieko nesakiau. Ir čia į troleibusą įlipo minia mokinukų, kokių 9 metų, šalia manęs atsisėdo mergaitė, tokia tyli, visa sugniuždyta. Aplink mus įsitaisė grupelė berniukų, vadovaujama stambiu, stipriu, įžūliu vaikėzu.

Ir šis būrys pradėjo erzinti mergiotę: „Žvairakė! Žvaira!“ Mergaitė susigūžė į gumulėlį, kaip kiškutis. Vienas akinių stiklas užklijuotas, tikrai truputį žvaira… O Dieve, ką gi daryti?! Mokytoja sėdi ir atkakliai apsimeta, kad nieko nemato ir nepastebi, kiti keleiviai irgi tyli… Perskaityti tam… jums leidus „mažyliui“ notaciją, na, kaip tau ne gėda? Tai iš snu…, atleiskite, iš veido matosi, kad jam visai ne gėda. Jis žemina tą, kuris yra silpnesnis, ir jam pritaria ir staugia šie „vilkiukai“. Ir be galo patenkinti bei džiaugsmingi!

Toliau aš pradėjau veikti pagal savo intuiciją. Šiek tiek palinkau ir aiškiai, pusbalsiu sakau kurstytojui: „O tu storas! Storas ir riebus! Ar tau patinka?“. Visi nutilo, žiūri į suaugusią tetulę. Vaikėzas užtilo minutėlei, po to vėl savo aiškina: „Aš ne storas, o ji žvaira. Jos akis žvaira!“

O aš jam atsakau: „Na ir kas, ji gi gydosi. Išgydys akį ir viskas bus gerai. O tu – riebalų kalnas, taip ir liksi kalnu! Storas!“ Jo „vilkiukai“ pabėgo šviesos greičiu. „Pacientas“ sėdi apakęs, burbia kažką, vėliau nedrąsiai: „Aš ne sto-oras!“ Aš jam: „Sakau, kad storas! Ką, nepatinka?“

Vaikėzas tyliai atsistojo ir nuėjo į troleibuso galą, kad tik toliau nuo manęs. Žvairuoja taip atsargiai, o jo draugeliai apsimeta, kad pačio nepažįsta. Atsisuku į mergaitę, o ten… du didžiuliai mėlyni džiaugsmo ir žavesio vandenynai. Sakau jai: „Supratai kaip reikia atsakinėti? Ar prisiminsi?“

Linkčioja. Toliau važiavome tylėdami. Išlipdama iš troleibuso, aš vaikėzui (jis nuo manęs nenuleido akių, truputį manęs bijojo) parodžiau tokį ženklą, kokį koviniuose filmuose rodo.

Jis net pažaliavo… Grįžau namo. Žinau, kad pasielgiau teisingai, nes tas nevykėlis nebijos nei įspėjimų, nei prašymų, neturi ir neturės jokios pagarbos ir gėdos… Nes neturi jis tokio organo. O nebaudžiamumas gali pavirsti į visišką leistinumą. Tai gal jį baimė sulaikys, bet… Nesu įpratusi būti grubi, engti ar įžeidinėti kaimynus. Dabar sąžinė graužia, o gal yra kiti būdai?

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus