Mama nori pagimdyti vaiką dėl manęs, būdama 53-ejų, tačiau aš prieš

Augau daugiavaikėje šeimoje, kurioje buvo 6 vaikai, įskaitant mane. Turiu 3 brolius ir 2 seseris. Mano tėvai visa širdimi myli vaikus, todėl mūsų šeima buvo pakankamai laiminga, nepaisant to, kad tėvas sunkiai uždirbdavo pinigus.

Ir nors mes buvome pavyzdinė daugiavaikėje šeima, ne kiekvienam vaikui teko vienodai tėvų dėmesio. Kadangi aš vyriausia, dalis pareigų gulė ir ant mano pečių. Pastoviai sėdėdavau su savo mažaisiais broliais ir sesėmis, prižiūrėdavau juos, ruošdavau jiems maistą, žaisdavau.

Aš labai juos mylėjau, tačiau man, kaip vaikui, irgi norėjosi laisvės, o aš jos paprasčiausiai neturėjau. Todėl su amžiumi ėmiau suprasti, kad nenoriu daugiavaikės šeimos, o ir iš principo nedegu noru susilaukti savų vaikų.

Tačiau pastaraisiais metais tėvai iškankino mane klausimais, kada atsiras anūkų, juk jie nekantrauja vėl pažaisti su vaikučiais – savi juk jau užaugo.

Mano brolių ir seserų gyvenimas tik prasideda – kažkas dar mokosi, kažkam jaunystė pačiame įkarštyje. O aš jau suaugusi, karjerą padariau, liko tik ištekėti – todėl mane ir užpuolė su klausimais apie nėštumą.

Aš narsiai gyniausi, sakydama, kad kol kas neplanuoju šeimos ir gyvenu savo malonumui. Tačiau mama su tėčiu šokiravo mane, kai pasakė, kad jei aš nenoriu susilaukti vaikų, jie pasigimdys dar vieną vaiką.

Iš pradžių priėmiau tai kaip pokštą, labai nevykusį, bet visgi pokštą. Tačiau tai buvo pasakyta rimtai.

Suprasčiau norą, jei mamai būtų bent 40 metų, tačiau jai 53. Taip, ji gerai rūpinosi savimi ir atrodė lyg 45-erių, be to, sveikai maitinosi ir įsigudrino užsiimti joga, todėl jos forma buvo puiki.

Tačiau tai niekaip nekeitė fakto, kad metai neleis jai užauginti dar vienos atžalos – vaikui bus vos 10, o mamai jau 63. O ir pastoti tokiame amžiuje bus labai sunku.

Tikėtina, kad būčiau nustojusi protestuoti, jei mama, į mano klausimą, kas auklės vaiką, kai tėvai pasens, nebūtų atsakiusi: „Na kaip kas? Žinoma, tu! Jei pati nenori gimdyti, tai bent mes aprūpinsime tave vaiku.“

Aš buvau šoke. Tikras košmaras! Iškart perspėjau, kad kuo man bebūtų septintas vaikas, nė už ką neprisiimsiu jo globos po tėvų mirties. Norite gimdyti sau – prašau! Tačiau dėl manęs – nereikia!

Pažadėjau jiems, kad pati pagimdysiu vaiką. Žinoma, iš tikrųjų aš melavau, tiesiog tempiau laiką, kuris buvo labiau mano pusėje, nei mamos. Taip mes viską ir išsprendėme.

Bet tėvas pasakė, kad jei per artimiausius 2 metus aš nesusilauksiu vaikų, jie atliks savo pareigą ir aš turėsiu naują brolį ar sesę. Tikiuosi, kad tėvai visgi pamirš šią idėją ir visi gyvens kaip gyvenę.