Pas kirpėją ėjo įvairūs žmonės, bet jis neėmė iš jų užmokesčio

Kartą pas kirpėją atėjo gėlių pardavėjas. Kai meistras baigė kirpti ir atėjo laikas mokėti, jis tarė: „Aš neimsiu iš jūsų pinigų, nes iki savaitės pabaigos aš dirbu nemokamai visuomeniniais pagrindais, taip sakant.“ Pardavėjas tarė „ačiū“ ir išėjo. Kitą dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, prie durų jis rado raštelį su dėkingumo žodžiais ir didele puokšte nuostabių gėlių.

Kartą pas kirpėją atėjo gėlių pardavėjas. Kai meistras baigė kirpti ir atėjo laikas mokėti, jis tarė: „Aš neimsiu iš jūsų pinigų, nes iki savaitės pabaigos aš dirbu nemokamai visuomeniniais pagrindais, taip sakant.“ Pardavėjas tarė „ačiū“ ir išėjo. Kitą dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, prie durų jis rado raštelį su dėkingumo žodžiais ir didele puokšte nuostabių gėlių.

Po kurio laiko pas tą patį kirpėją atėjo konditeris. Po kirpimo, kai konditeris jau ruošėsi sumokėti už suteiktas jam paslaugas, kirpėjas tarė: „Aš neimsiu iš jūsų pinigų, nes iki savaitės pabaigos aš dirbu nemokamai visuomeniniais pagrindais.“ Konditeris nusišypsojo ir išėjo. Kitą dieną kirpėjas prie durų rado raštelį su dėkingumo žodžiais ir dešimt gardžiai kvepiančių pyragėlių.

Kitas pas kirpėją atėjo senatorius. Kai jis įkišo ranką į kišenę ištraukti pinigų, kirpėjas jam pasakė tą patį, ką ir kitiems klientams: „Aš neimsiu iš jūsų pinigų, nes iki savaitės pabaigos aš dirbu nemokamai visuomeniniais pagrindais.“ Senatorius apsidžiaugė ir išėjo.

Kitą dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, jo ten jau laukė 3 senatoriai, dešimtys deputatų, dar daugiau jų pagalbininkų, miestelio meras, keli valstybės tarnautojai, mero sekretorius, mero žmona ir penki vaikai – visi atėjo apsikirpti nemokamai.

Būtent ir yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų – eilinių mirtingųjų žmonių – ir tų „didžiųjų“, kurie mus visus valdo.