Idomybes

Priėmiau į savo šeimą vaiką, kurį pagimdė vyro meilužė…

Visada maniau, kad mano šeima tobula. Su vyru turime dvi dukras, jis jas labai myli, lepina, vadina princesėmis. Aš taip pat visada jaučiausi mylima. Vyras rūpinasi, padeda buityje. Kasmet vykstame atostogų. Žodžiu, idiliškas šeimos gyvenimas.

Tačiau pastaruoju metu pajutau atšalimą, Vyras dažniau grįždavo nervingas, tylėdavo susimąstęs, net su dukromis nebežaidė. Paklausus kas nutiko, ramino, kad tai dėl problemų darbe. Aš vyliausi, kad tai tik laikini nesklandumai, juk visko būna ir tai praeis, tačiau…

Vieną dieną aš gavau žinutę iš nepažįstamo numerio. Joje buvo parašyta: „Jus jau labai seniai apgaudinėja. Jūsų vyras turi antrą šeimą. Jie turi sūnų Lauryną“. Telefonas vos neiškrito man iš rankų. Pabandžiau paskambinti tuo numeriu, tačiau jis jau buvo išjungtas.

Aš negalėjau tuo patikėti. Visa drebėjau, atrodo, niekaip nesulauksiu, kol vyras grįš iš darbo. Pagaliau aš jo paklausiau:

„Kas toks yra Laurynas?“

Vyras akivaizdžiai sutriko, bandė sakyti nepažįstąs jokio Lauryno, bet aš surikau, kad viską žinau. Nebeverta nieko slėpti nuo manęs, geriau tegu papasakoja iškart, juk mato, kaip aš kenčiu.

Ir tada vyras prisipažino, kad prieš 3 metus darbe užmezgė romaną su jauna mergina. Ji pastojo, jis liepė pasidaryti abortą, nes skirtis nesiruošia. Tačiau mergina manė prisirišianti jį vaiku.

Aš negalėjau patikėti, kad tai vyksta man…Atrodė, lyg mano gyvenimas virsta pigia muilo opera.

Kartą netikėtai mieste sutikau pažįstamą iš studijų laikų, su kuria nesimatėme nuo pat baigimo. Pasirodo, ji dirba vaikų namuose. Užsukome į kavinę ir ten aš pamačiau savo vyrą, sėdintį šalia mažo berniuko. Širdis man sakė, kad čia ir yra jo sūnus.

O draugė man papasakojo štai ką: šio berniuko motina paliko jį, ištekėjo ir išvyko į užsienį. Tėvas turi savo šeimą, tik trumpam aplanko sūnų. Vaikas našlaitis, nors abu tėvai gyvi.

Nekantravau atsisveikinti su drauge. Kai tik išgėrusi kavą ji pakilo eiti, pasukau prie vyro ir jo sūnaus:

„Nagi, brangūs vyrai, gal jau laikas eiti namo?“

Berniukas pažvelgė į mane, jo akyse buvo matyti baimė ir nerimas. Aš nusišypsojau, tada jis pribėgęs apkabino ir pasakė:

„Ar tu būsi mano mamytė ir pasiimsi mane namo?“

Aš jį stipriai apkabinau. Greitai mes įsisūnijome mažylį, o mergaitės labai prie jo prisirišo. Jos labai jį myli ir padeda mums rūpintis mažuoju broliuku.

Susipažinau ir su Lauryno močiute. Ji man papasakojo, kad tikroji motina vaiko visiškai nemylėjo ir juo nesirūpino. Užtai dabar jis turi pilnavertę šeimą, kurioje yra saugus.

Manau, kad aš pasielgiau teisingai. Juk vaikai nekalti dėl tėvų nuodėmių.

Related Articles

You cannot copy content of this page