Idomybes

Prieš 15 metų sutikau vyriškį ir iki šiol negaliu jo pamiršti, nors pati jau ištekėjusi. Pasakoju, kuo jis mane pakerėjo…

Kai su draugėmis sėdėjome ir kalbėjomės apie mūsų patirtį santykiuose, užėjo kalba apie buvusiuosius. Natūralu, apie ką mums dar kalbėti. Visos prisiminė, kokia bloga patirtis pas jas buvo ir kad dabar gyvena laimingoje santuokoje.

O aš pasakiau, kad branginu savo prisiminimus, kurie liečia vieną vyriškį. Jos pažiūrėjo į mane nustebusiomis akimis. „Bet tu ištekėjusi“,- pasakė viena jų.

Aš nematau tame nieko blogo. Aš vyrą labai myliu, tačiau iki šio prisimenu geriausią savo santykių patirtį. Susitikome su juo prieš 15 metų, nė metų neišbuvome drauge.

Dabar mes neturime vienas kito kontaktų, tačiau kaskart užmerkusi akis aš matau šviesią jo šypseną ir žydras akis.
Kuo gi jis mane tada taip pakerėjo? Manau, mes buvome sukurti vienas kitam.

Jau nuo pirmo susitikimo tarp mūsų užsidegė ugnis. Mes dirbome vienoje kompanijoje ir kartą atsitiktinai susitikome. Jis pasiūlė išgerti po puodelį kavos, o aš sutikau kaip užburta.

Mes daug vaikščiodavome, linksmindavomės, leisdavome laiką kartu. Nieko antgamtiško nebuvo. Dovanų aš neprašiau, bet jis niekada neateidavo tuščiomis rankomis. Iki šiol saugau jas.

Pakerėjo savo paprastumu ir nuoširdumu. Jis nesistengė būti panašus į stiprų ir vyrišką patiną. Jis buvo visiškai paprastas, bet užtai toks tikras, geras ir atviras.

Atsigręždama atgal, aš prisimenu visus šiuos momentus. Prisimenu kiekvieną dieną ir taip branginu kiekvieną jų. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti kažką panašaus. Būtent tokie vertingi prisiminimai ir šildo sielą sunkiais momentais. Jie mums reikalingi, kad nesijaustume nelaimingi.

Paklausite, kodėl aš nelikau su juo? Nesusiklostė. Jam teko išvykti į kitą šalį, o paskui kažkas pasisuko ne taip. Jis vis rečiau susisiekdavo, o paskui bendravimas visiškai nutrūko.

Bet aš tikiu, kad jis iki šiol prisimena mane. Mes ir iš tiesų buvome vienas kito puselės. Svajojome apie tą patį, mėgome tą patį, net dėvėjome, įsivaizduokite, tą patį! Mūsų sąjunga buvo viena tvirčiausių ir laimingiausių, bet deja.

Bet aš vis tiek stengiuosi išlikti pozityvi. Jei taip nutiko, vadinasi, taip reikėjo. Aš turiu prisiminimus. Aš karčiai verksiu, jei juos pamiršiu. O šiaip aš laiminga paprasčiausiai prisimindama jį.

Draugėms net ašaros ištryško nuo šios istorijos. Jos pritarė man ir pasakė, kad prisiminti tokius momentus iš tiesų tikra dovana.
Taip, aš ištekėjusi, tačiau niekas neuždraudė man svajoti apie susitikimą su šiuo vyru. Jis mane pakerėjo savo širdimi ir siela. Pakerėjo vien tik žvilgsniu. Manau, tai ir yra tikra meilė.

Related Articles

You cannot copy content of this page