Man labai patiko sūnaus mergina, negalėjau sulaukti, kada jie susituoks. O paskui susipažinome su jos tėvais ir aš nebenoriu giminiuotis su ta šeima

Elena buvo nuostabi mergina. Ji pati visą gyvenimą pragyveno mieste, bet jai labai patiko su Igniuku atvažiuoti į kaimą pas mus.

Jai patiko atmosfera ir kartais ji sakydavo, kaip klasiška būtų pagyventi mėnesiuką kitą tokioje gamtoje, kur šalia laukai ir upė, ir grybus galima rudenį rinkti, o vasarą – uogas.

Ji dar bandė kažką rašyti, o kaimiškas namelis turėjo didelę įtaką įkvėpimui. Aš džiaugiuosi, kad sūnus susirado tokią merginą, kad mes su ja kaip draugės. Ir aš pati norėjau, kad Ignas greičiau jai pasipirštų ir surengtų mums susitikimą su jos tėvais.

Pažinčiai su svotais teko mums važiuoti į miestą, o ne jiems pas mus.

Aš iš pirmo žvilgsnio į daugiaaukštį, kuriame jie gyveno, supratau, kad žmonės ne vargšai. Laiptinė buvo visai ne kaip pas mano seserį, kuri gyveno „chruščiovkoje“.

Čia viskas buvo brangu, ir bute išvis baisu buvo kvėpuoti – paveikslai ant sienų, nuostabios vazos. Elenos tėvai nelabai apsidžiaugė mūsų atvykimu. Norėjo viską užbaigti kuo greičiau.

Tačiau labiausiai man nepatiko, kaip raukėsi Elenos mama, kai mes su savo kojinėmis vaikščiojome jos brangiais kilimais.

Susitikimas truko beveik pusvalandį – susipažinome ir gana. Jau kai mes ruošėmės išeiti, mūsų išlydėti išėjo būsima Igno uošvė ir padavė mums su vyru maišelį. Pažvelgusi vidun, aptikau ten 10 porų naujų kojinių.

– Tai kaip labdara, mes visada ja užsiimame. Paimkite, kad nevaikščiotumėte skylėtomis,- pasakė
moteris.

Nežinau, kaip tokiems žmonėms galėjo gimti tokia gera ir taktiška mergina. Svotai tiesiog kiaulės, o ne žmonės, nors ir turtingi.

Vis dar noriu, kad Ignas vestų Eleną, tačiau svotus norisi matyti kuo rečiau, o pageidautina ir išvis niekada.

Turtingi žmonės, tačiau be kultūros.