Žmogui buvo 82 metai. Atrodytų – pats laikas sėdėti savo vilos verandoje, gerti Kjantį ir žiūrėti į saulę

Žmogui buvo 82 metai. Atrodytų, pats laikas sėdėti savo vilos verandoje, gerti Kjantį ir žiūrėti į saulę, besileidžiančią į vandenyno bangas.

Gražu, tikrai.

Tuo labiau, kad pinigai tai leido, ir leido daugelis sunkaus darbo metų. Jie tiesiog šaukė:

– Pailsėk, tu nusipelnei poilsio!!!

Tačiau žmogus pradėdavo savo dieną nuo to, kad sėsdavo į automobilį, ir, pakeliui užvažiavęs į gyvūnų maisto parduotuvę, pirkdavo daug šunų ir kačių maisto, o tada važiuodavo į gyvūnų prieglaudas, kurias jis buvo pastatęs vietoj vilos ant vandenyno kranto.

Jis kartu su savanoriais visą dieną sunkiai dirbdavo ir gelbėdavo žmonių išmestus gyvūnus. Iki darbo dienos pabaigos jis jau nejausdavo nei kojų, nei rankų. Jis krisdavo, ir užmigdavo, vos galva prilietęs pagalvę. Šis žmogus nežino, kas tai yra nemiga.

Šis žmogus nežino, kas tai yra dykaduoniavimas, liūdesys ar nuobodulys. Jis neturi kada pagalvoti apie gyvenimo prasmę ir laukti mirties. Jis kasdien tikisi sulaukti kitos dienos, nes jis yra laukiamas. Jis tiesiog neturi laiko mirti.

Mirtis yra šone, ji nusisuka nuo jo, nes jai nereikalingi žmonės, kurie nebijo rytdienos.

O tiek daug žmonių ir gyvūnų prašo jos pasitraukti, kad ji negali nepaklusti. Štai ji ir pamiršo jį. Todėl, kad neįmano suskaičiuoti šį žmogų mylinčių sielų. Šis žmogus jaunas su savo 82 metais lygiai taip pat, kai buvo dvidešimt penkerių. Kai jis vaikščiojo su karine striuke, kad žiemą galėtų sušildyti kates ir šunis. Jis neturi laiko senti, nes jo širdis nepaseno ir siela tokia pat jauna, kaip tada.

Ir kam jam vila ant vandenyno kranto? Juk ten šalta ir vieniša rudens vakarais, o jis ne vienas. Jo daug. Ir jam nebaisu.

Jo siela dabar gyvena šimtuose išgelbėtų būtybių. Ir jam nebaisu. Jis neturi, ko bijoti. Jis žvelgia į rytdieną ir šypsosi. Nes rytoj jo laukia daug darbo ir labai daug meilės.

Šio žmogaus vardas Alenas Delonas.