Ji atsirado mano gyvenime tada, kai turėjau žmoną ir du vaikus — ir nuo tos dienos mano gyvenimas niekada nebebuvo toks pats…

Pirmadienio rytą į mūsų skyrių atėjo nauja darbuotoja. Susipažinome, paspaudžiau jai ranką ir grįžau prie savo stalo — įprasta pažintis, nieko daugiau. Tačiau po kelių dienų pastebėjau, kad ieškau jos žvilgsnio, įsiklausau į jos juoką, sustingstu, kai ji praeina pro šalį. Namuose — žmona, du vaikai, įprasta vakarienė ir savaitgalio planai, o rytais pabundu su mintimi apie ją. Ilgai įtikinėjau save, kad tai nuovargis ir tai praeis, kol galiausiai supratau: jaučiu tai, ko jau daug metų sau neleisdavau. Nuo šio momento prasidėjo tai, prie ko bijojau artintis — ir vis dėlto negalėjau neiti…

Pirmas savaites įkalbinėjau save nepastebėti akivaizdaus: kaltinau rutiną, užklupusį nuovargį, kad ilguose santykiuose jausmai nuslopsta. Dirbome prie vieno projekto, susitikdavome pasitarimuose, užsibūdavome prie kavos aparato ir kalbėjome ne tik apie ataskaitas, bet ir apie knygas, muziką, miestus, į kuriuos norėtųsi išvykti bent kelioms dienoms. Šalia jos netikėtai tapdavau gyvas — tas žmogus, kuris kažkada buvau, iki grafikų, paskolų ir begalinių darbų sąrašų. Grįždamas vakare namo, mačiau, kaip viskas mums tinkamai sutvarkyta: užsiėmimai vaikams, formos rytojui, vakarienė pagal laikmatį, pokalbiai apie tvarkaraštį ir sąskaitas. Jokio ginčo, jokios audros — lygus paviršius, po kuriuo kaupiasi tyla. Nebeprisimenu, kada nustojau žingsniuoti pro žmoną, šiaip sau; kada paskutinį kartą be priežasties juokėmės. Galbūt tuo momentu, kai stabilumas tapo svarbesnis už artumą.

Vieną kartą po darbo ji pasiūlė išgerti kavos. Maža kavinukė prie ofiso, švelni šviesa, paprasti puodeliai, kuriuose staiga pasidarė lengva garsiai pasakyti tai, apie ką ilgai tylėjau. Atsisveikinant ji tiesiai pažiūrėjo ir pasakė: „Tu nesi laimingas. Tai matosi“. Norėjau prieštarauti, bet negalėjau: tiesa nereikalauja ilgų paaiškinimų. Kūnu neišdaviau, bet mintimis išdaviau: laukiau jos žinučių, skaičiavau valandas iki ryto susitikimo, mintyse perkėlinėjau save prie jos stalo. Namuose tai pajuto. Vakare manęs paklausė: „Tu įsimylėjai?“ Tylėjau, ir to pakako. Kalbėjome iki aušros, be šaukimo — tik sąžiningumas, nuo kurio sustingsta pirštai. „Aš nelaikysiu, — išgirdau. — Bet pagalvok: sugriauti šeimą dėl jausmo, kuris gali praeiti, — tai taip pat pasirinkimas“.

Po mėnesio išsikrausčiau, išsinuomojau nedidelį butą netoliese, kad galėčiau kuo dažniau matyti vaikus. Jie painiojosi klausimuose: „Kodėl tu nebegyveni su mumis? Ar tu mus myli?“ Mokėjau atsakyti taip, kad nesužeisčiau, ir supratau: tobulų žodžių nėra. Su ja viskas išėjo taip, kaip bijojau, — tikra: pasivaikščiojimai po darbo, pokalbiai be laikrodžio, juokingi buitiniai niekučiai, kuriuose šildo krūtinę. Ir šalia to — šešėlis: žvilgsnis, kurį pagaunu prie buvusių durų, kai pasiimu vaikus savaitgaliui; kaltė, kuri nesiliauja net laimingomis dienomis. Praėjo metai. Esame kartu. Nesu, kad vieną dieną mūsų keliai susikryžiavo. Gailiuosi tik dėl to, kad tai įvyko tada, kai mano gyvenimas jau buvo sudėliotas į lentynas ir kažkieno mažos rankos priprato naktimis manęs ieškoti. Meilė, atėjusi netinkamu metu, nedaro žmogaus piktadariu, bet ir nelipdo šventojo: ji tiesiog plėšo įprastos audinio ir tu pasirenki, per kurį siūlę tęsiasi siūlai.

Jei suprastumėte, kad įsimylėjote, kai jau turite šeimą, ar eitumėte kartu su šiuo jausmu — ar liktumėte ten, kur jūsų laukia? Ir ar galima atleisti sau už laimę, kuri sukelia skausmą kitiems?