Ilgus metus gyvenau viena ir maniau, kad mano širdžiai jau per vėlu kažką pradėti iš naujo. Tačiau po pirmojo pasimatymo vos spėjau grįžti namo, kai duktė sužinojo tai, ko aš dar nebuvau pasiruošusi pasakyti…

Gyvenu viena devynerius metus. Nuo to ryto, kai Henrikas nekėlė. Tromboze, gydytojai sakė. Greitai. Man tada buvo keturiasdešimt devyneri ir…

Read More »

Vaikai jau seniai kartoja tą patį. „Tėti, negalima taip. Susipažink su kuo nors, išeik iš namų.” O aš vis ką nors sugalvodavau: kad gerai man, kad nenoriu, kad šešiasdešimt trejų metų žmogui nebereikia jokių naujovių

Bet šią žiemą dukra Eglė atvažiavo iš Vilniaus ir liko savaitgaliui. Pirmą vakarą po vakarienės žiūrėjo į mane ilgai ir…

Read More »

Metus sau kartojau, kad esu pasiruošęs mylėti. Kol pagaliau pamėginau — ir supratau, kad pamiršau, kaip tai daroma

Mano vardas Tomas. Penkiasdešimt aštuoneri. Buhalteris Vilniuje. Su Irena išsiskyrem prieš keturiolika metų. Tai buvo skyrybos be didelių dramų —…

Read More »

Jis pasakė, kad važiuoja žvejoti. Ligoninė paskambino po dviejų valandų…

Nežinau, ar tai istorija apie išdavystę. Ar apie avariją. Ar apie moterį, kuri guli komoje ir kurios niekada nepažinojau. Galbūt…

Read More »

Mano anūkė Emilija — gražiausia, kas nutiko mano gyvenime po šešiasdešimties. Bet niekas manęs neįspėjo, kad meilė vaikui ir meilė sau gali vienu metu tilpti tik tada, jei pati tą ribą nubrėžsi…

Kai gimė Emilija, verkiau iš džiaugsmo toje ligoninėje taip, kaip seniai nebuvau verkusi. Man buvo šešiasdešimt vieni. Trejus metus pensijoje…

Read More »

Po metų gyvenimo vienam nusprendžiau pabandyti pradėti naują gyvenimą su moterimi. Bet jau po trijų savaičių supratau, kad sau melavau…

Ilgai gyvenau vienas. Iš pradžių tai atrodė net ramu: savas kambarys, sava tyla, savi įpročiai. Niekas neklausinėjo, kodėl vakare vėl…

Read More »