Vienas telefono skambutis sugriovė viską, kuo tikėjau — ir atskleidė tai, ko labiausiai bijojau sužinoti…

Galvojau, kad esame laimingi. Kol nesužinojau, kad ji man nebuvo ištikima ne mėnesį, ne metus — o penkerius metus iš eilės.

Telefonas suskambo naktį. Mes miegojome, ji negirdėjo. Skambutis pasikartojo. Tada dar vienas. Atsikėliau, paėmiau telefoną, kad išjungčiau garsą — ir pamačiau vardą ekrane: «Mylimas ❤️». Sustingau. Mylimas? Atidariau žinutes. Šimtai žinučių. Nuotraukos. Meilės prisipažinimai. Susirašinėjimas buvo tarsi nematomas siūlas, vedantis į penkių metų praeitį. Penkerių. Metų…

Negalėjau kvėpuoti. Skaičiau vieną žinutę po kitos. Kiekviena buvo kaip smūgis. «Ilgiuosi». «Kada susitiksime?». «Myliu tave». Nuotraukos. Jie dviese. Vietose, kuriose mes niekada nebuvome buvę. Ji šypsojosi jam taip, kaip man nebuvo šypsojus jau daug metų.

Pažadinau ją. Parodžiau telefoną.

— Kas tai?

Ji atmerkė akis, pamatė ekraną — ir išblyško.

— Olikai… aš galiu paaiškinti…

— Paaiškink, — mano balsas buvo svetimas. — Penkerius metus. Penkerius metus tu man neištikima su šiuo žmogumi.

Ji pradėjo verkti, teisintis. Sakė, kad nenorėjo, kad taip gavosi atsitiktinai, kad myli mane, kad tai nieko nereiškia.

— Penkeri metai nieko nereiškia? — Neklykiau. Negalėjau. Tiesiog tyliai kalbėjau. — Tu su juo miegojai penkerius metus. Sakai, kad myli. Kuri planus. Ir visą tą laiką grįžai pas mane namo. Bučiavai mane. Gulei mūsų lovoje. Kaip?

Ji negalėjo atsakyti.

Palikau butą tą pačią naktį. Išsinuomavau viešbutį. Gulėjau ir žiūrėjau į lubas iki ryto. Galvoje buvo chaosas. Septyni metai kartu. Pastarųjų penkerių iš jų ji buvo neištikima. Tai reiškia, kad didžioji dalis mūsų santuokos — melas.

Prisiminiau detales. Komandiruotės, kurių vis daugėjo. Užvėlinimai darbe. Susitikimai su draugėmis. Visa tai buvo melas. Ji buvo su juo. O aš tikėjau. Pasitikėjau. Mylėjau.

Per dieną ji paskambino. Neatsakiau. Rašė žinutes: «Atleisk, prašau, pasikalbėkime». Užblokavau ją.

Kitas dienas praleidau kaip rūke. Nevalgiau, nemiegojau, nedirbau. Tiesiog buvau. Draugai bandė padėti, bet ką jie galėjo pasakyti? «Bus lengviau»? Kada?

Po savaitės grįžau namo. Jos nebuvo. Susikrovė daiktus, išėjo. Paliko raštelį: «Atleisk. Aš nevertinu atleidimo. Bet žinok: aš tave mylėjau. Savo būdu».

Sutraukiau raštelį. Mylėjai? Taip nemyli. Meilė — tai ne meluoti kasdien. Neišduoti metai iš metų.

Paskambinau advokatui. Skyrybos. Greitai, be kalbų, be bandymų susitaikyti.

Procesas buvo ilgas. Ji bandė susitikti, pasiaiškinti. Atsisakiau. Nenorėjau matyti. Negalėjau.

Po pusmečio skyrybos buvo baigtos. Likau vienas. Tujčiame bute. Su tuščia širdimi.

Pirmi metai buvo pragaras. Niekam nepasitikėjau. Bijojau naujų santykių. Kaskart, kai kažkas užtrukdavo, galvojau: vėl neištikima. Paranoja mane draskė iš vidaus.

Nuėjau pas psichologą. Dirbau su savimi. Mokinausi vėl pasitikėti. Priimti, kad ne visi tokie. Kad viena išdavė — nereiškia, kad visi išdavės.

Praėjo treji metai. Sutikau kitą moterį. Pradėjome susitikinėti. Vieną kartą ji užtruko darbe, neįspėjo. Iškart sunerimau: vėl?

Bet ji atėjo, atsiprašė, paaiškino. Parodė susirašinėjimą su viršininku. Neslėpė. Nemelavo.

— Olikai, matau, kad nepasitiki. Suprantu kodėl. Bet aš ne ji. I never will lie to you. Never.

Ir ji laikėsi žodžio. Metus, du, tris. Jokio melo. Atvirumas. Sąžiningumas.

Supratau: buvusi žmona mane sudaužė. Bet nauja moteris padėjo atstatyti. Po mažą gabalėlį. Lėtai. Bet padėjo.

Neseniai atsitiktinai sutikau buvusią. Ji buvo su tuo vyru, su kuriuo buvo neištikima. Jie ėjo susikibę už rankų.

Ji pamatė mane, sustojo. Norėjo kažką pasakyti. Papurčiau galvą. Praėjau pro šalį.

Daugiau nebuvo skausmo. Pykčio. Tiesiog tuštuma. Ji tapo svetima. Praeities dalimi, kurią jau palaidojau.

Vakare pasakiau dabartinei moteriai:

— Šiandien sutikau buvusią.

— Ir kaip jautiesi?

— Normaliai. Nieko nebejaučiau. Ji tiesiog svetimas žmogus.

Ji apkabino mane.

— Vadinasi, tu paleidai.

— Taip. Pagaliau.

Žinote, ką supratau? Neištikimybė nežudo. Ji sugadina. Priverčia abejoti savimi, žmonėmis, meile. Bet galima išgyti. Lėtai, skausmingai, bet galima. Svarbiausia — nesidarote uždaras. Suteikite progą kam nors parodyti, kad ne visi vienodi.

Ar jūs susidūrėte su neištikimybe? Atleidote ar palikote? Ar galima vėl pasitikėti po išdavystės? Ir kaip atskirti paranoją nuo tikro nepasitikėjimo? Ar manote, kad po neištikimybės santykiai gali būti atstatyti?