Aš siaubinga motina. Palikau savo vaiką ir kaltės jausmas neduoda man ramybės kiekvieną dieną

Aš siaubinga motina. Palikau savo vaiką ir kaltės jausmas neduoda man ramybės kiekvieną dieną.

Daugiau nebegaliu to kęsti. Todėl šiandien noriu pasidalinti savo istorija su jumis. Neteiskite ir nebūsite teisiami,kaip sakoma.

Prieš kelis metus mes su vyru nusprendėme įsivaikinti mergaitę iš vaikų namų. Esmė tame, kad mūsų dukra jau seniai užaugo.

Ji mokosi sostinės universitete ir po to, kai ji iš mūsų išvyko, mes su vyru pasijutome labai liūdni ir vieniši. Supratome, kad šios tuštumos nepakeisime kitu vaiku, tačiau nieko išmintingesnio šioje situacijoje nesugalvojome.

Mes su vyru gyvename pasiturinčiai. Turime užmiesčio namą, 2 butus, kiekvienas savo automobilį. Visą gyvenimą pašventėme mūsų mergaitei ir štai, kai ji iš mūsų išvyko, mums pasidarė labai liūdna.

Iš pradžių nežinojau, ką daryti, kuo užpildyti šią tuštumą. Net pas psichologą pradėjau lankytis. O paskui man į galvą atėjo įsivaikinimo idėja. Mano psichologas mane atkalbinėjo ir kartojo, kad mano idėja bloga, tačiau aš jo neklausiau.

Buvau apsėsta šios idėjos. Man net sapnavosi, kaip mes su vyru pasiimame mergaitę iš vaikų namų ir gyvename kartu kaip laiminga šeima mūsų užmiesčio name.

Tada nesupratau, kad elgiuosi neteisingai. Man atrodė, kad darau gerą darbą, išreiškiu gailestingumą. Jei aš galiu dovanoti vaikui geresnę ateitį, tai kodėl gi ne?

Tačiau aš pamiršau vieną svarbią detalę: vaikas – tai visam gyvenimui! Kaip paaiškėjo vėliau, aš ieškojau laikino žaisliuko.

Daugiau nei mėnesį mes su vyru vaikščiojome iš vieno kabineto į kitą, praėjome dešimt biurokratinio pragaro ratų, surinkome visus būtinus dokumentus ir pagaliau galėjome pasiimti mūsų Dovilę namo.

Kai tik mes išėjome iš vaikų namų, jos akyse pasirodė ašaros. Aš dar tada pamaniau: „Dieve, koks sentimentalus vaikas“.

Pakeliui namo situacija pasidarė pakankamai įtempta, juk Dovilė ištisai verkė ir nėjo su mumis į kontaktą. Ji nepriprato prie to, kad yra kažkam reikalinga, nepriprato, kad ją apkabina, myli. Namie Dovilė įsispraudė į kampą ir ten verkė, apkabinusi kelius. Mes su vyru buvome šoke.

Nežinojome, ką mums daryti, kaip elgtis. Matėsi, kad Dovilė nejaučia mums dėkingumo ir nesiruošia būti paklusniu vaiku.

Toliau buvo pragaras. Ištinus metus aš kovojau, bet ne su Dovile, o su pačia savimi. Kariavau su savo Aš, juk supratau, kad pervertinau savo jėgas.

Mylėjau Dovilę visa širdimi ir norėjau, kad jausmas būtų abipusis. Tačiau Dovilė visą laiką verkė, o mano nervai to neatlaikė.

Po metų grąžinome Dovilę atgal į vaikų namus. Šis sprendimas mums nebuvo lengvas, tačiau toliau tai
tęstis negalėjo.

Nuo tada netekau ramybės. Maniau, kad pasidarys lengviau, tačiau išėjo atvirkščiai. Kasdien manęs nepalieka mintys, kad aš bloga motina, nes atsisakiau savo vaiko. Žinau, kad aš baisus žmogus.

Padariau tai, ko negalima atleisti. Sudaužiau širdį mažai mergaitei, kuri nesiprašė į mano šeimą. Dėl visko kalta tik aš.