Vaikinas buvo paralyžiuotas 12 metų, tačiau pasveiko ir papasakojo, ką jautė

Martinui Pistoriusui iš Pietų Afrikos pačiam teko pajusti tai, su kuo susidūrė pagrindinis Franco Kafkos kūrinio „Metamorfozė“ herojus. Kaip Gregoras Zamza jis prarado galimybę judėti, be to, nustojo kalbėti ir keliems metams neteko ryšio su realybe.

Nematomas žmogus

Visiškai vegetatyvioje būsenoje Martinas praleido 2-3 metus. Pereinamasis amžius pasodino paauglį į neįgaliojo vežimėlį ir dar taip, kad jis negalėjo sėdėti tiesiai, kalbėti ar judinti pirštų.

Jį pririšdavo prie vežimėlio krūtinės lygyje, kad jis laikytųsi tiesiai. Gydytojai skėsčiojo rankomis ir skelbė neguodžiančias prognozes – niekas netikėjo, kad jis galės pasveikti.

Nuo 13 iki 15 metų jis sunkiai suprato, kas vyksta aplink. Bet paskui po truputį sąmonė ėmė grįžti. Tačiau sveikimo procesas ėjosi labai lėtai, protingas žmogus pasirodė įkalintas savo kūne, netekusiame
galimybės judėti. Tik praėjus 12 metų jis galėjo pakilti ir papasakoti apie visus išbandymus, tekusius jo
daliai.

Martinui teko susidurti su vienatve. Visi aplink žiūrėjo į jį su gailesčiu ir tuo pat metu nematė.

Berniuko motina taip pavargo nuo beviltiškumo, kad net pasakė jam nenorinti, kad jis gyventų toliau.

Tuo metu, kai jis pradėjo atsigauti, niekas nesuprato, kad jam grįžta protas.

Todėl jis buvo priverstas praeiti visą sveikimo kelią vienatvėje.

Berniukas daug laiko leido mąstydamas apie gyvenimą, bijojo, kad niekada negalės pajusti laimės, įsimylėti ir leisti laisvalaikį savo nuožiūra.

Tačiau jis atsisakė priimti šią.