Svetima senutė tapo artimesnė už tikrą motiną. Neatleisiu motinos išdavystės niekada

Marija visada kovojo už teisingumą ir garbę. Neduok dieve kas nors užgaus silpnesnį, ji iškart privers atsakyti už savo poelgius.

Kartą ji tapo liudininke, kaip kažkoks vyrukas pačiupo rankinę iš močiutės. Marija buvo kandidatė į sporto meistrus, todėl lengvai pavijo vagišių ir atėmė vogtą daiktą, užlaužusi ranką nusikaltėliui.

– Tai jūsų rankinukas? – paklausė Marija senutės.

– Anūkėle mano geriausioji, ačiū tau labai! – atsakė senutė, neatsigaudama nuo šoko.

– Ateityje būkite atsargesnė. Nevaikščiokite šioje vietovėje taip vėlai, o tai galite likti be pinigų,- patarė mergina.

– Pinigai manęs nejaudina. Piniginėje guli mano mylimo sutuoktinio portretas. Šią foto jis dovanojo man prieš savo mirtį. Aš ją saugau,- ištarė senutė.

– Na, gerai, kad viskas taip baigėsi,- nusišypsojo Marija.

– Nagi, pavaišinsiu tave arbata su pyragu?- pasiūlė nepažįstamoji.

– Aš namo skubu,- atsakė Marija, žinodama, kad namie kaip visada nėra ko valgyti dėl besišlaistančios motinos.

– Aš noriu tau atsidėkoti, anūkėle. Mane vadina Valentina, – prisistatė senutė.

– O mane Marija,- nusišypsojo mergina.

Marija buvo labai nustebusi, pamačiusi Valentinos butą. Namie viešpatavo absoliuti tvarka ir jaukumas.

Mergina negalėjo pasigirti tokiomis komfortiškomis sąlygomis, juk jos motina su savo draugeliais namuose įrengė landynę su baisia netvarka.

Kaip ramu buvo svečiuose pas senutę. Jos sėdėjo, gėrė arbatą ir linksmai plepėjo.

Marija ėmė dažnai užsukti pas Valentiną. Su laiku jos tapo neišskiriamomis draugėmis. Merginai buvo žymiai komfortiškiau leisti laiką su senute, nei namie su motina, klausantis amžinų jos nesąmonių.

Institute Marija susipažino su paskutinio kurso studentu. Ji pirmąkart gyvenime taip stipriai įsimylėjo. Visą laiką ji skyrė savo meilei, pamiršusi senutę.

Valentina daug kartų kvietė į svečius savo naująją draugę, tačiau Marija teisinosi pastoviu užimtumu. Tada Valentina nustojo trukdyti savo jaunajai draugei.

Marija buvo įsitikinusi, kad jos mylimasis norės praleisti su ja visą gyvenimą. Todėl, sužinojusi apie nėštumą, ji labai apsidžiaugė ir nubėgo pranešti naujienos savo vaikinui.

– Ta prasme nėščia?

– Tu nesidžiaugi?!

– Aš dar nė instituto nebaigiau! Kokie man vaikai? Klausyk, geriau atsikratyk vaiko.

– Gal pakvaišai? Juk pas mus su tavimi dabar viskas gerai.

– Ne, geriau nueik į kliniką išvalymui. Aš duosiu tau pinigų.

– Aš to nedarysiu!

– Kvaiša, aš vedęs ir man nereikia nesantuokinių vaikų!

– Ką? Tu juk dar studentas! Kodėl tu to nesakei?!

Marija ėjo namo, nesuprasdama, kaip dabar gyventi. Jai buvo taip skaudu, kad gyvenimas iškart nusidažė pilkomis spalvomis.

Mergina nusprendė papasakoti motinai apie savo sielvartą, bet toji tik sukėlė skandalą ir išvarė dukrą į
gatvę.

Marijai neliko nieko kito, kaip kreiptis į Valentiną ir paklausti patarimo, juk ji gyvenime neturėjo nieko protingesnio ir sumanesnio.

– Marija, ko tu tokia pilka? Kas nutiko?

– Valentina, man tiek visko nutiko… – pravirko Marija ir papasakojo savo istoriją.

– Anūkėle, kraustykis pas mane. Mes su tavimi su viskuo susidorosime!

– Jūs nejuokaujate?

– Ne, juk tu tapai man tokia artima.

Po 8 mėnesių Marija su Valentina vaikštinėjo po parką su vežimėliu. Senutė visiems gyrėsi, kokia nuostabi proanūkė jai gimė.