Pasimatymas, po kurio pradėjau kitaip žiūrėti į „dosnius vyrus“

Nuvykau į pasimatymą su vyru, kurį man pristatė draugė.
– Normalus, suaugęs žmogus, – sakė ji. – Penkiasdešimt dveji, dirbantis, rūpestingas, be jokių keistenybių.

Jis atėjo į restoraną su didžiule rožių puokšte. Tikromis, kvepiančiomis. Padėjo jas į vazą, padėjo man nusivilkti paltą, pasodino prie stalo, atitraukė kėdę. Kalbėjomės laisvai: apie darbą, apie keliones, apie filmus. Jis dėmesingai klausėsi, uždavinėjo klausimus, juokėsi iš mano pokštų. Pagavau save galvojant: „Šitaip ir turi būti. Ramiai, šiltai, be jokios įtampos“.

Kai atnešė sąskaitą, iš įpročio patraukiau link piniginės.
– Jokiu būdu, – jis uždengė mano ranką savo. – Vyras moka pirmame pasimatyme.
Tai pasakė taip užtikrintai, kad net pasimečiau. Jis paliko gerus arbatpinigius, padėjo apsirengti paltą, palydėjo iki automobilio, pabučiavo į ranką:
– Tu nuostabi. Noriu tave pamatyti dar kartą.

Važiavau namo ir šypsojausi. Parašiau draugei: „Ačiū. Panašu, kad tai geriausias vakaras per ilgą laiką“. Ėjau miegoti su geru jausmu — tarsi pasaulis pagaliau taptų geresnis.

Ryte telefonas pyptelėjo. Jo žinutė:
«Labas rytas! Peržiūrėjau čekius ir supratau, kad vakarienė kainavo daugiau, nei planavau. Manau, bus sąžininga, jei pasidalinsime per pusę. 47 eurai. Štai kortelės numeris ?».

Sustingau. Perskaičiau dar kartą. Ir dar kartą. Iš pradžių nusprendžiau: juokauja. Parašiau:
– Tu rimtai?
Jis greitai atsakė:
– O kas čia tokio? Dabar visi už lygybę. Girdau, bet tu taip pat valgei. Taip teisinga.

Sėdėjau ant lovos krašto ir galvojau, kaip keistai elgiasi kai kurie žmonės. Vakar – „vyras moka pirmame pasimatyme“, šiandien – „šiuolaikiškai per pusę“. Ir taip, aš tikrai negalvojau, kad vyrai po 50 gali būti tokie smulkmeniški. Vakar – galantiškumas ir komplimentai, rytui atėjus – kalkuliatorius ir šypsenėlė.

Pabandžiau paaiškinti:
– Ne dėl 47 eurų. Tai dėl to, kad pats primygtinai siūlei. Žodžiai kažką reiškia.
– Nemanau, kad tu tokia principinga, – atsakymas atkeliavo greitai. – Tiesiog nenoriu jaustis kaip rėmėjas.

Nusijuokiau. Parašiau:
– Gerai. Laikyk, kad atsiskaičiau savo laiko iššvaistymu.

Jis perskaitė ir dingo. Po valandos naujas, ilgesnis pranešimas:
«Tu viską apverti. Esu už sąžiningumą. Moteris turi būti savarankiška. Man svarbus balansas. Mano ankstesni santykiai sugriuvo, nes buvau naudojamas».

Jau verdausi kavą. Telefonas gulėjo ekranas į apačią. Draugė siuntė balso žinutę:
– Na, kaip jis? Sakiau gi: auksas!
– Auksas paūmėjo iki ryto, – atsakiau. – Prašo pervesti pusę.
– Juokauji? – ji nustebo. – Jam visgi virš penkiasdešimties!
– Aš irgi šoke.

Jis paskambino. Atsiliepiau.
– Eikim be dramų, – pasakė ramiu tonu. – Aš gerbiu moteris, todėl siūlau po sąžiningai.
– Sąžininga – tai nekeisti taisyklių po žaidimo, – pasakiau. – Tu pats vakar tuo labai džiaugeisi. Jeigu būtum iškart pasakęs „dalinamės“, be abejo. Bet tu pasirinkai suvaidinti riterį. O ryte nusprendei, kad tai buvo „per daug“.

Pauzė.
– Taigi, tu nepervesi?
– Ne. Laikyk, kad atsiskaičiau savo iššvaistytu laiku. Ir padėjau ragelį.

Draugė paskui atsiprašinėjo:
– Nežinojau, kad jis toks. Darbe jis dosnus, visus vaišina.
– Panašu, kad ten jis turi įmonės nuolaidą padorumui, – pasakiau. – Iki vidurnakčio.

Vakare susėdau su knyga. Ir pagavau save galvojant, kad man geras vakaras vienumoje su savimi. Be restoranų, gėlių ir svetimų vyrų.

O kaip jūs būtumėte pasielgę mano vietoje: pervedę tuos 47 eurus „šiuolaikiškai“ ar išsiuntę tokį riterį kur toliau?