Pagimdžiau dvynius ir smarkiai sustambėjau. O vyras vietoj palaikymo pradėjo mane žeminti

Oi, kaip aš savo laiku susukau galvą būsimam vyrui! Jauna, graži – tiesiog negalėjau nepatikti vaikinams. Bet nepaisant to, kad negalėjau atsiginti gerbėjų, pasirinkau savo Žilviną.

Kaip dažnai būna laimingose šeimose, pagausėjimo ilgai laukti nereikėjo. Tyrimo metu sužinoję, kad turėsime dvynius, mes su vyru ilgai negalėjome patikėti savo laime.

Tačiau gyvenimas pateikė nemalonų siurprizą. Gytis ir Paulius nuo gimimo turėjo tam tikrų sveikatos problemų ir kad situacija neblogėtų, reikėjo skubiai pradėti vaikučių gydymą.

Prasidėjo periodas, kai aš, būdama pastovioje nervinėje įtampoje, pradėjau suprasti, kad man tiesiog būtinas kažkas, kas padėtų nuimti nuovargį ir pastovų stresą.

Pavargęs organizmas tiesiog puolė į taip vadinamą apsirijimą. Aš valgiau daug ir be jokios kontrolės.

Saldumynai, kurie anksčiau man buvo paskutinėje vietoje, dabar tapo neatsiejama mitybos dalimi. Keli mėnesiai tokio maitinimosi režimo, žinoma, nepraėjo be pasekmių. Mano figūra, iki tol patraukli visomis prasmėmis, dabar tapo panaši į apvarvėjusią žvakę.

Netrukus supratau, kad vyras visiškai atšalo. Be to, jis pastoviai žemino mane įvairiomis kandžiomis frazėmis apie mano antsvorį.

– O, vėl mano mylima begemotė apsivilko savo maišą! – taip jis vadino platų mano sarafaną pasivaikščiojimui su vaikais.

Naktį verkdavau iš nuoskaudos iki ryto žiūrėdama į lubas, o dieną virsdavau kažkuo panašiu į moterį. Ne, ne į moterį, o į bobą. Ir ta boba nelyginant Atlantas laikė ant savo pečių visą sunkenybę, kurią paruošė gyvenimas.

Prieš kovo 8-ąją nusprendžiau, kad gana liūdėti. Ir nepaisant to, kad mano figūra pasidarė dar blogesnė, nusprendžiau nusipirkti gražius apatinius ir vakarinę suknelę. Mama noriai sutiko pabūti su vaikais, todėl galėjau visapusiškai pasimėgauti vakaru vyro kompanijoje.

– Kas čia? – Žilvinas vos valdėsi, kad neparodytų pasibjaurėjimo, žiūrėdamas į mane.

– Tau nepatinka? – pasijutau tokia pažeminta, kad ašaros prapliupo iš akių.

Vyras, nesitikėjęs, kad aš pravirksiu, staigiai atsistojo iš už šventiškai padengto stalo.

– Na ir ko tu žliumbi? Va sąžiningai sakau: tau laikas nueiti pas psichiatrą! Vos kas – iškart į ašaras, o jei kokie sunkumai – iškart ėsti!

– Ėsti? – frazė, kuri naudojama tik kalbant apie gyvūnus, šį kartą nuskambėjo mano adresu.

– Na o kaip dar pavadinti tai, ką tu darai? Naktimis po pusę puodo barščių argi aš suvalgau? O kiek tu valgai saldumynų, tai išvis siaubas!

Skaudžių žodžių srautas, rodės, niekada neišseks.

Išklausiau viską, ką pasakė vyras, paskui ramiai susirinkau daiktus ir išėjau pas mamą.

Vaikai ramiai miegojo, kai aš, prisiminusi visas nuoskaudas, daviau valią emocijoms.

Paulius pabudo pirmas ir nesuprasdamas žiūrėjo, kaip aš verkiu. Jis ištiesė savo šiltus delniukus ir apkabino mane taip stipriai, kad aš akimirksniu paleidau visą susikaupusį širdyje skausmą ir nuoskaudą.

Žilvinas paskambino man tik trečią dieną. Jis pasakė, kad skyrybų atveju nori palikti butą man ir sūnums.

– Ačiū,- padėkojau vyrui pati nežinau už ką.

Tą dieną mano sieloje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Balta tapo juoda ir atvirkščiai. Supratau, kad veltui laukiau palaikymo iš vyro.

Taip, galbūt aš kalta, kad ėmiau valgyti iš streso, kad nepasakiau vyrui, kaip man reikia jo palaikymo. Nežinau, ką būtent padariau neteisingai. O ir svarstyti apie tai jau vėlu. Netrukus manęs laukia skyrybos.