Idomybes
Nežinau, kaip paaiškinti dukrai, kad jai jau seniai laikas gyventi atskirai
Mano vardas Veronika. Man 60 metų. Noriu papasakoti apie tai, kas dabar vyksta mano gyvenime.
Turiu 3 vaikus: du sūnus ir dukrą. Sūnums viskas gerai: jie užaugo, vedė, nusipirko būstus, turi vaikų.
O štai mano dukra Kristina – visai kitas reikalas. Ji labai sunkiai ir su didelėm problemom baigė profesinę. Visą gyvenimą ieškojosi turtingo vyriškio, niekur nenorėjo dirbti. Ir tik gimdė vaikus.
Ji gimdo vaikus ir gyvena pas mane. Prašau jos nevaikščioti išsirengusios po butą, tačiau ji manęs neklauso. Štai tokia ji pas mane begėdė.
Vaikus ji gimdo kone kasmet ir nė vienas jos vyriškių nepadeda materialiai. Mes visi gyvename tik iš mano pensijos.
Aš juk negaliu išvyti anūkų į gatvę. Juk Kristina neturi nei darbo, nei pinigų būsto nuomai.
Nors Kristė niekur nedirba, ji pastoviai kažkur išeina.
– Mama, pabūk su Simu! Aš išeisiu pusvalandukui!
– Mama, tu juk pabūsi su Gretute? Man reikia nubėgti į manikiūrą!
Aš taip noriu ramybės ir poilsio. Ir negaliu pasėdėti su draugėmis, negaliu ramiai pažiūrėti filmo, negaliu laiku nueiti pas gydytoją. Aš visą laiką užsiėmusi anūkais.
O dukra nesupranta, kad kai aš prašau jos išsikraustyti, tai kalbu visiškai rimtai.
– Kaip mes, mamyte, išsikraustysime? Tau juk bus liūdna be mūsų, mamyte! Ką tu kalbi? Tu juk be mano pagalbos pražūsi!
Be kokios pagalbos?! Ji juk niekada man nepadėjo ir nepadeda.
Kristė pastoviai reikalauja, kad dovanočiau jai savo butą. Ji pastoviai pykstasi su broliais, kai jie atvažiuoja pas mus į svečius.
Kartą pas Kristę į svečius atėjo moterų ir vyrų kompanija. Jie labai triukšmavo. Ir kai pasakiau jiems pastabą, vienas vyras mane užpuolė. Labai išsigandau.
Nežinau, pas ką kreiptis pagalbos, kad priverstų mano dukrą išsikraustyti ir pradėti gyventi savarankiškai.
Kur aš suklydau, kai auklėjau dukrą? Kodėl sūnūs užaugo normaliais ir padoriais žmonėmis, o dukra tokia nevykusi?