Mama slėpė tiesą apie tėtį, tačiau aš vis tiek ją sužinojau

Kai buvau dar vaikas, tėčio dažnai nebūdavo. Tada mama aiškino, kad jis ilgam prapuola darbe. Jo darbas sunkus ir sudėtingas. O dabar sužinojau tiesą, kad jis, atvirkščiai, nedirbo, o susiradęs sėbrų užsiėmė nusikalstama veikla.

Motina nenorėjo manęs traumuoti ir viską pateikė geriau. Nė nemaniau įtarti tėvo banditizmu. Kartą grįžau namo po pamokų, atsisėdau virtuvėje ir lyg išgirdau mamą verkiant. Pernelyg įtartinai krūpčiojo jos pečiai ir balsas buvo liūdnas…

– Mama, kas nutiko? Kas tau? – neištvėriau ir atstūmiau maistą. – Pasakok.

Mama išsitraukė iš kišenės nosinę ir ėmė šluostytis ašaras, išsišnypštė nosį ir atsisėdo priešais.

– Mes dabar labai ilgai nepamatysime tavo tėčio. Jam teko išskristi su reikalais ilgam…

– Nesupratau? Kur? – negalėjau suprasti aš.

Tada ji nusprendė sugalvoti štai kokią istoriją, kuri įsirėžė mano atmintyje:

– Jis išskrido į kitą planetą. Jis – kosmonautas. Taigi, vargu ar grįš.

– Jis išėjo ir metė tave ir mane? – ėmiau spėlioti tikrąją priežastį.

– Jį suėmė… prijungė prietaisus… nustatė buvimo vietą… Dabar laikys nelaisvėje.

– O jo draugai? Pažįstami?

– Visus suėmė, sūneli,- motina vėl ėmė kūkčioti. – Tavo tėvas, Mantvyduk, buvo laivo kapitonas… Jį ėmė vytis ateiviai… Laivas pateko į audrą, tėvas bandė prieš juos atsišaudyti, tačiau nepavyko…

– Mama, užteks verkti! – pakilau, priėjau prie jos ir apkabinau.

– Vienas jo draugų žuvo nelygioje kovoje, o antras, kuris dėvėjo specialų kostiumą, atsidūrė kosminiame kalėjime. Jį suėmė su įkalčiais… Aš juk prašiau tėčio, kad jis niekur nesiveltų…- iš jos akių vėl pasipylė ašaros.

Tą dieną mano vaikiškas gyvenimas baigėsi. Vakarais pradėjau eiti į kiemą. Įlipdavau į medį ir žiūrėdavau į dangų. Jis buvo pilnas žvaigždžių ir aš galvodavau, kad kažkur ten, vienoje jų yra mano tėvas.

Žiūrėdavau į tolį ir guosdavausi viltimi, kad anksčiau ar vėliau tėvas visus nugalės ir galės grįžti pas mus, į mūsų planetą ir mūsų šeimą. Jei krisdavo žvaigždė ar skrisdavo kometa, aš galvodavau, kad tai jis skuba atgal.

Praėjo keli mėnesiai ir mums leido pasimatyti. Motina tada sudėjo kažkiek maisto ir mes nuvykome į mamos išgalvotą kosmodromą. Pasimačiau su tėvu. Jis niekuo nepasikeitė.

Atrodė niūrus, truputį pasėdėjo, ant skruosto puikavosi šviežias randas. Jis karčiai šypsojosi ir su apgailestavimu žvelgė pro storą plastiko sluoksnį.

– Gali prieiti prie iliuminatoriaus, Mantvydai,- švelniai stumtelėjo mane motina link tėvo.- Pasikalbėk su tėčiu.

Priėjęs arčiau, rankomis paliečiau šaltą stiklą, o jis pridėjo rankas prie manųjų iš anos pusės.

– Tėve,- uždaviau jam klausimą,- atsakyk, ar kosmosas baisus?

Tėtis pažvelgė į mane, paskui į mamą…

– Geriau vaikščioti žeme, sūneli, kosmosas visai ne toks nuostabus, kaip jį aprašo. Tik mirtinas ilgesys ir sielvartas, kurį jaučia tavo artimieji…

Daugiau mes nebesimatėme.