Mano močiutė pradėjo „gyventi“ tik po 60 metų ir gyveno net 98 metus: štai kas jai padėjo

Mano močiutės sesuo paliko šį pasaulį, sulaukusi vos 62 metų – tai tapo lūžio tašku ir vos nepražudė pačios močiutės. Ji nusprendė, kad nori gyventi ilgą ir visiškai kitokią gyvenimą. Jai pavyko. Šiandien noriu papasakoti apie tris dalykus jos gyvenime, kurie jai padėjo siekiant šio tikslo.

Rūpinimasis savimi – įgūdis, kurį pamirštame

Mano močiutė puikiai mokėjo rūpintis kitais, tačiau visiškai nemokėjo rūpintis savimi. Ji buvo geriausia savo draugių klausytoja, pagalbininkė savo vaikams ir parama vyrui.

Ji puikiai tvarkė namus ir sodą, kūrė šiltą ir jaukią atmosferą namuose: kiekvieną kartą, kai atvykdavau pas ją vasarą, jausdavausi apgaubtas šilumos ir gerumo, saugumo ir ramybės jausmas mane užliedavo.

Nepaisant viso to, apie šešiasdešimtąjį gimtadienį pirmą kartą išgirdome, kad ji pavargo. Ji apie tai kalbėjo retai ir nieko nekaltino, bet buvo aišku, kad kažkas jos gyvenime pasikeitė.

Kartą ji prisipažino, kad gyvenimas pamažu praranda spalvas: rūpinimasis visais ir viskuo išsekina, o tenkina kur kas mažiau nei jaunystėje: „Norisi kažko sau, sielai! Aš jus myliu…

Bet manęs taip retai klausdavo, ko noriu, kad pati nežinau, ko man reikia!“ – su ašaromis akyse ji pasakė šeimai. Šis momentas tapo lūžio tašku: močiutė suprato, kad jei nepradės galvoti, ko pati nori iš gyvenimo, jos gyvenimas gali tapti labai pilkas arba net visai pasibaigti.

Visą gyvenimą ji buvo racionalistė: jei laikyti gyvulius – tai tokius, kad būtų maisto. Jei ką sodinti – tai būtinai tai, kas maitintų ar gydytų.

Po šio pokalbio ji įsigijo šunį ir pasodino mažą gėlyną – pirmą kartą gyvenime tiesiog sau, sielai. Ji pirmą kartą suprato, kodėl verta daryti kažką ne dėl kitų, o dėl savęs.

„Neįmanoma kurti naujos ateities, įsikibus į praeitį“

Močiutė kūrė naujas savo gyvenimo prasmes, mėgavosi norų pažinimu ir keitėsi, ko mes be galo džiaugėmės.

Bet vieną dieną ji prisipažino, kad jai sunku paleisti praeitį: vis grįžta į ją ir galvoja: „Kas būtų, jei būčiau pradėjusi pažinti save dar jaunystėje?

Koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau mylėjusi ne tik šeimą ir vyrą, bet ir save?“ – ji džiaugėsi, kad jos gyvenimas keičiasi, tačiau prarastų galimybių mintys ją slėgė.

Ji dažnai fantazuodavo, kaip galėjo praeiti jos gyvenimas, jei būtų taip ar kitaip, arba jei nebūtų nutikę neigiamų įvykių.

Ji įsitraukė į literatūrą, ko niekada anksčiau nedarė: skaitydavo tik praktiškus dalykus – receptus ar retkarčiais naujienas.

Šį kartą ją patraukė grožinė literatūra ir nuotykiai – jai buvo įdomu fantazuoti, jaudintis dėl herojaus.

„Ne“ – atsakiau aš. „Tai tas pats, kas mušti vandenį kumščiu ar bandyti sugriebti orą“ – tai mane prajuokino. „Būtent taip! Juokinga“ – atsakė ji.

„Bet kai mintys apie neteisingai nugyventą gyvenimą persekioja suaugusius žmones, mes nesuprantame, kaip tai beprasmiška: žvelgiame atgal ir pamirštame žiūrėti po kojomis – bums, guzas!

Tęsiame galvojimą, kad problema praeityje – vis grįžtame į ją, o mūsų ateitis tampa praeitimi.

Neįmanoma kurti naujos ateities, įsikibus į praeitį“ – tai antras kartas mano atmintyje, kai pokalbio metu močiutė keitėsi – ji nustojo kaltinti save dėl „neteisingo“ gyvenimo ir dėl to, kad pradėjo pažinti save tik septintajame dešimtmetyje, o ne dvidešimtyje.

Visi esame vaikai, kol mums įdomu gyventi

Kartą močiutė man pasakė: „Ar žinai, koks skirtumas tarp tavęs ir manęs? Tu esi vaikas ir tau dešimt, o aš esu vaikas ir man septyniasdešimt ketveri“ – mane tai nustebino, ji tęsė: „Kodėl vaikams taip įdomu gyventi? Žmonės prisimena vaikystę kaip įdomiausią laikotarpį.

Nes jie visada mokosi naujų dalykų, jiems viskas įdomu. Jie negalvoja, kad viską žino – jų smalsumas yra visagalis. Mes, suaugę vaikai, manome, kad jau viską žinome – prarandame smalsumą.

O jei nėra smalsumo, gyvenimas tampa neįdomus – dingsta noras, ateina ramybės mintys. Aš pati maniau, kad man jau metas…“ – „Ką reiškia „metas“?“ – paklausiau – „Susigrąžinti susidomėjimą!“

Ji sakė: „Kai nežinai, kas yra už kito kampo, bet nori sužinoti – tai susidomėjimas. Jis veda tave visą gyvenimą. Kai sužinai, kas už to kampo – tai žinios.

Svarbiausia – ne kaupti žinias, o visada galvoti apie tai, ko dar nežinai ir nepatyrei, kad išlaikytum susidomėjimą – pasaulyje yra daug gražių dalykų, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į jį: jei žiūrėsi į senas vietas ir naudosiesi senomis žiniomis, viskas bus kaip seniau – taip nutinka vyresnio amžiaus žmonėms, jie nebejaučia susidomėjimo“.

Tikiuosi, kad mano močiutės istorija ir jos mintys bent vienam iš jūsų padės rasti jėgų pakeisti gyvenimą ir padaryti jį gražesnį nepaisant amžiaus.