Idomybes
„Aš neleisiu mamai gyventi prieglaudoje!“ – teta demonstratyviai pasiėmė pas save sergančią močiutę: o po trijų mėnesių sužinojome, kad ji ją atidavė į senelių namus
Puikiai prisimenu dieną, kai mano teta, mano mamos sesuo, pasiėmė pas save mūsų sergančią močiutę. Tuomet ji surengė tikrą spektaklį su garsiais pareiškimais ir kaltinimais. Kiek nemalonių žodžių mes iš jos išgirdome!
Teta kalbėjo taip garsiai, kad jos žodžiai galėjo patekti į kokią nors knygą apie šeimyninį gerumą. Tačiau už tų žodžių slypėjo tik pyktis ir pasmerkimas.
– Aš neleisiu savo mamai atsidurti senelių namuose! Aš turiu sąžinę, skirtingai nei jūs! – šaukė ji mano mamai.
Jos balsą girdėjo, turbūt, visas rajonas. Man atrodė, kad ji darė tai tyčia – norėjo, kad visi kaimynai sužinotų, kokia „bloga“ yra mano mama, ir kokia „gera“ yra teta.
Bet problema buvo ne sąžinėje, o tame, kad močiutei tikrai reikėjo ypatingos priežiūros. Po insulto jos sveikata labai pablogėjo: prasidėjo atminties sutrikimai, ji galėjo pasimesti net savo namuose, dažnai verkė, o jos elgesys tapo visiškai nenuspėjamas.
Kartais su tuo dar buvo galima susitvarkyti, tačiau tokios situacijos ėmė kartotis vis dažniau ir tapo pavojingos. Vieną dieną mes grįžome namo ir pamatėme, kad visuose kambariuose dega šviesos, iš visų čiaupų teka vanduo, o viryklė buvo įjungta. Laimei, mes grįžome laiku, kitaip tai galėjo baigtis tragedija.
Po dar vieno vizito pas gydytojus sužinojome, kad močiutės būklė tik blogės. Vaistai galėjo tik šiek tiek sulėtinti procesą, bet stebuklo tikėtis neverta. Mes supratome, kad močiutė jau nebegali savimi pasirūpinti, o mes negalime būti su ja visą parą.
Ilgai svarstę, pradėjome ieškoti tinkamų senelių namų, kur močiutė gautų profesionalią priežiūrą ir jaukias gyvenimo sąlygas. Mes tikrai nenorėjome nuo jos atsiriboti, tiesiog stengėmės rasti jai geriausią sprendimą.
Kai apie tai sužinojo mūsų teta, gyvenanti kitame mieste, ji atvyko pas mus su garsiais kaltinimais.
– Kaip jūs galite net galvoti apie tai, kad siųsite savo mamą į prieglaudą? Ji turi vaikus, o jūs norite jos atsikratyti! – šaukė ji.
Po šių žodžių ji pasiėmė močiutę pas save.
Praėjo trys mėnesiai. Ir staiga mes sužinojome, kad teta pati atidavė močiutę į senelių namus. Pasirodo, ji nesugebėjo susitvarkyti su sergančio žmogaus priežiūra.
Ironiška, kad būtent ji kaltino mus dėl sąžinės trūkumo ir garsiai deklaravo, kad niekada neleis savo mamai atsidurti prieglaudoje. Man norėjosi paskambinti jai ir užduoti paprastą klausimą: „O kur dabar tavo sąžinė?“
Tačiau teta neatsiliepė. Tikriausiai ji suprato, kad peržengė ribas ir buvo neteisi, bet atsiprašyti ar pripažinti savo klaidą jai pritrūko drąsos.