Mano vaikinas visada gėdijosi mano antsvorio. Vieną dieną jis paliko mane dėl mano geriausios draugės. Po kelių mėnesių abu gailėjosi to, ką man padarė

Su Mantu buvau trejus metus.

Tai nebuvo siaubingas ryšys nuo pat pradžių. Iš pradžių buvo kaip beveik visada — susijaudinimas, žinutės visą laiką, savaitgalio planai, tas jausmas, kad kažkas tave pasirenka. Jis pasirinko mane — trisdešimt dvejų metų, dirbančią Kauno buhalterijoje ir nešiojančią dvylika papildomų kilogramų, įgytų per pastaruosius septynerius metus.

Pirmais mėnesiais apie svorį nieko nesakė.

Paskui prasidėjo maži komentarai. Kad gal pabandyčiau vakare mažiau valgyti. Kad gal prisijungčiau prie jo sporto klube. Kad ta suknelė gal ne pati palankiausia. Sakydavo tai švelniu tonu, kaip tas, kuris duoda patarimą, ir aš juos ryodavau, nes giliai viduje galvojau, kad gal jis teisus. Kad gal turėčiau labiau stengtis.

Labiausiai skaudėjo jo pusbrolio vestuvėse.

Nešiojau raudoną suknelę, kurią ilgai ieškojau ir kurią namuose septynis kartus mėginau prieš veidrodį. Kai išėjau iš vonios ją parodyti, Mantas pažvelgė į mane ir pasakė:

— Neturi ko kuklesnis?

Persirengiau.

Apsivilkau juodą suknelę, kurią turėjau trejus metus ir kuri man visai nepatiko. Ir vestuvėse šypsojaus ir šokau ir dariau veidą, kad viskas gerai, kol viduje galvojau apie raudoną suknelę, kabančią namų spintoje.

Tai buvo prieš pusantrų metų.

Gabija buvo mano geriausia draugė nuo gimnazijos. Šešiolika metų draugystės, visko pasakojimo, naktinių skambučių kai kažkas vyko blogai. Ji žinojo apie Mantą viską, ką jai buvau pasakojusi — komentarus, suknelę, tuos kartus kai jaučiausi maža. Klausydavosi, sakydavo, kad nusipelnau geresnio, kad vieną dieną pamatysiu.

Vieną kovo antradienį Mantas pasakė, kad turime pasikalbėti.

Pasakė tai mano virtuvėje, stovėdamas, paltu apsirengęs, kaip tas, kuris neketina ilgai užsibūti. Pasakė, kad mūsų reikalai neveikia. Kad sutiko ką nors, su kuo jaučiasi geriau. Kad tikisi, jog suprasiu.

Paklausiau, kas tai.

Atsakė po trijų sekundžių.

— Gabija.

Nieko nesakiau. Stovėjau ten, rankomis atremta į virtuvės stalviršį, žiūrėdama į sienų plytelę. Mantas dar kažką pasakė, ko gerai negirdėjau. Paskui išgirdau duris.

Atsisėdau ant virtuvės grindų ir kurį laiką nejudėjau.

Iš karto neverkiau. Tai atėjo vėliau, naktį, kai bandžiau paskambinti Gabijai ir ji neatsiliepė. Kai pamačiau, kad ji mane užblokavo telefone. Kai supratau, kad du žmonės, kuriais labiausiai pasitikėjau, jau kurį laiką kūrė kažką už mano nugaros, kol aš jiems pasakodavau savo dalykus.

Tai skaudėjo labiausiai. Ne Manto praradimas. Gabijos praradimas.

Sekantys mėnesiai buvo sunkūs. Negražinsiu. Buvo savaičių, kai nieko nenorėjau. Buvo naktų, kai žiūrėdavau į veidrodį ir galvojau, kad Mantas nuo pat pradžių buvo teisus. Kad problema buvau aš. Kad jei būčiau buvusi kitokia, nieko tokio nebūtų nutikę.

Bet nutiko ir kitų dalykų.

Viena darbo kolegė beveik jėga užrašė mane į trečiadienio vakaro šokių pamokas. Pirmą kartą atėjau nenoriai, su pretekstu, kad tik pabandysiu. Kitą savaitę grįžau. Ir po to. Ne svoriui numesti — pajudėti, išeiti iš buto, turėti trečiadienį, kurio laukti.

Pradėjau geriau valgyti, bet be apsėdimo. Be skaičiavimo. Be savęs baudimo. Tiesiog todėl, kad norėjau jaustis gerai, o ne todėl, kad kas nors man sakė, kad to reikia.

Keturi mėnesiai po išsiskyrimo susitikau Mantą Kauno turguje.

Jis buvo vienas. Pažvelgė į mane, akimirką suabejojo ir priėjo.

— Kaip laikaisi?

— Gerai, — pasakiau. Ir tai buvo tiesa.

Atsirado nepatogi tyla. Paskui jis pasakė, manęs nieko neklausiant:

— Su Gabija nepasiteisino.

Neatsakiau.

— Padariau klaidą, — pasakė jis. — Su tavimi. Nesielgiau gerai.

Pažiūrėjau į jį. Be pykčio, be pasitenkinimo. Tik su tuo keistų ramumu, kurį suteikia laikas, kai skausmas praeina.

— Ne, nesielgei gerai, — pasakiau.

Ir ėjau toliau.

Gabija parašė po dviejų savaičių. Ilgą žinutę, su daug paaiškinimų ir keliais atsiprašymais. Perskaičiau ją visą. Paskui uždariau ir neatsakiau.

Ne todėl, kad norėjau jai skaudinti. O todėl, kad kai kurios durys, kai jos tikrai uždarytos, nebereikia vėl atidaryti.

Raudona suknelė vis dar kabo spintoje.

Praėjusį mėnesį ją apsivilkau išeiti vakarieniauti su draugėmis.

Nenusirengiau.

Ar jums buvo gyvenime kas nors, kas privertė abejoti savimi, o paskui atradote, kad problema niekada nebuvote jūs?

Jei ši istorija jus palietė — palikite ❤️ ir pasidalinkite ja su artimaisiais, kuriems reikia tai išgirsti.