Aš sumokėjau už nepažįstamos moters pirkinius parduotuvėje. Po metų ji mane surado…

Stovėjau eilėje prekybos centre.
Prieš mane — moteris su maždaug trejų metų berniuku. Berniukas laikė rankose obuolį, glostė jį lyg žaislą. Kasos aparate moteris išsitraukė kortelę.
— Mokėjimas atmestas.
— Pabandykite dar kartą.
Vėl. Ta pati žinia.
Kasos darbuotoja atsiduso:
— Atleiskite, sąskaitoje nėra pinigų.

Moteris išbalo, paskui staigiai nusisuko — ir pradėjo verkti.
— Aš negaliu maitinti savo sūnaus, — ji sušnibždėjo.
Ir tuo metu krūtinė sudundėjo kaip užraktas.

Priėjau.
— Aš sumokėsiu.
Ji pažiūrėjo į mane lyg į beprotę.
— Kas? Kodėl?
— Nes galiu.

Išsitraukiau kortelę, pravedžiau visas pirkimus net nežiūrėdama sumos.
50 eurų — man tai tik skaičius.
Jai — visas gyvenimo dienas.

Ji verkė, dėkojo, prašė palikti telefono numerį.
— Grąžinsiu, prisiekiu.
— Nereikia. Tiesiog pamaitinkite sūnų.

Išėjau. Ir pamiršau.
Kaip pamirštame mažus gerus darbus, kai gyvenimą vėl ritasi pirmyn.

Praėjo metai.

Sėdėjau kavinėje su nešiojamu kompiuteriu.
Prie manęs priėjo moteris.
— Atsiprašau, ar jūs Klara?
Aš pakėliau akis — ir iš karto atpažinau.
Ta pati.
Tik dabar — šypsodamasi. Pavargusi, bet tikra.

— Mes susitikome parduotuvėje, — ji sakė. — Jūs apmokėjote mano pirkinius.
— Prisimenu. Kaip jūs gyvenate?
— Ar galiu papasakoti?

Ji atsisėdo priešais ir pradėjo pasakoti.
Vyras paliko, pasiėmė viską. Kortelės, sąskaitą, viltį.
Su vaiku tris dienas valgė tik košę ant vandens.
Šią dieną ji norėjo tiesiog nusipirkti duonos ir pieno.
Kai kortelė neveikė, ji galvojo, kad viskas pasibaigė.
— Aš stovėjau ir galvojau: štai kaip baigiasi gyvenimas.
O tada jūs atėjote. Ir tiesiog… padėjote. Be žodžių, be sąlygų.
Jūs net nepaklausėte vardo.

Ji atidarė voką.
— Taupiau visus metus. Noriu grąžinti.
Ten buvo tie patys penkiasdešimt eurų.
— Nereikia, — pasakiau aš.
— Reikia. Jūs mane išgelbėjote. Tai — padėka.

Paėmiau voką. Ne dėl pinigų. Dėl prasmės.
— Tada perduosiu kitam.
Ji nusišypsojo:
— Tegul gėris keliauja toliau.

Po savaitės vėl stovėjau toje pačioje parduotuvėje.
Prieš mane — senyvas vyras.
Duona, pienas, keli kiaušiniai.
— Trūksta dviejų eurų, — sakė jis. — Pašalinkite duoną.

Atidariau piniginę. Ten — tie patys penkiasdešimt.
Išsitraukiau du eurus.
— Aš sumokėsiu skirtumą.

Jis pasimetė:
— Nereikia…
— Reikia. Kadaise kažkas tą padarė už mane. Dabar — mano eilė.

Jis nusišypsojo.
— Ačiū. Jūs geras žmogus.
— Tiesiog perduodu toliau.

Kai išėjau iš parduotuvės, rankoje liko vokas su keturiasdešimt aštuoniais eurais.
Ir mintis: kiek likimų galima pakeisti šiais pinigais?
Penkis? Dešimt? Ar vieną, bet taip, kad ji vėliau išgelbės kitus?

Gėrio grandinė.

Ar jūs tikite, kad gėris sugrįžta?
Ir ar vienas atsitiktinis pirkimas iš tiesų gali pakeisti kieno nors gyvenimą?