Aš radau mamos dienoraštį. Perskaičiusi jį supratau, kodėl visą gyvenimą ji mane vertino kitaip nei mano brolį ir seserį

Aš visada jaučiau, kad kažkas ne taip.
Lyg būčiau svetima, nereikalinga, ne iki galo įsiliejusi į šią šeimos dėlionę.
Mano brolis ir sesuo visada buvo artimesni mamai — jie sulaukdavo švelnių žodžių, rūpesčio, kantrybės.
O man — šaltumas ir distancija, kuri nuo vaikystės skaudžiai dūrė į širdį.

Aš nesupratau, kodėl.
Galvojau: gal aš ne tokia, kokia ji norėjo? Gal kažkuo ją nuvyliau?
Tos mintys nepaliko manęs daugelį metų — kol vieną dieną neradau atsakymo, kuris apvertė viską, ką žinojau apie savo šeimą.

Mama mirė prieš kelis mėnesius.
Tik dabar surinkau jėgų susitvarkyti jos daiktus.
Brolis ir sesuo užsiėmė dokumentais, o man teko pačios asmeniškiausios — tos, kurių niekas nenorėjo liesti.

Spinta dar kvepėjo jos kvepalais. Atsargiai lietus senų suknelių audinius jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Stalčiaus dugne pastebėjau seną nutrintą sąsiuvinį, surištą kaspinu.
Atidariau — ir širdis iškart ėmė plakti greičiau. Pirmame puslapyje buvo vienas žodis: «Dienoraštis». Ir data — mano gimimo metai.

Pirmosios įrašai buvo paprasti — apie orą, reikalus, svajones.
Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau drebėjo rankos.
Viena frazė tiesiai įsmigo į širdį:

«Šiandien sakiau jam, kad laukiuosi. Jis ilgai tylėjo, tada tyliai pasakė: “Aš negaliu. Turiu šeimą. Atleisk.” Ir išėjo. Likau viena. Kaip aš pasakysiu apie tai vyrui? Vaikams?»

Aš skaičiau toliau, jau nebejaučiant laiko.
Kiekviena eilutė atskleidė tiesą, kurią, turbūt, visada kažkur giliai nujaučiau.
Vyras, kurį laikiau savo tėvu, nebuvo mano tikrasis tėvas.
Mama pamilo kitą — ir jis ją paliko.
Ji liko su vaiku, kuris kasdien primindavo jai skausmą ir kaltę.

Toliau buvo dar vienas pripažinimas, nuo kurio man aptemo akys:

«Pagimdžiau mergaitę. Kai žiūriu į ją, matau jo veidą. Nežinau, ar kada nors galėsiu ją mylėti taip, kaip kitus. Ji — gyvas priminimas apie mano silpnumą. Kiekvienas jos kvėpavimas — priekaištas pačiai sau.»

Aš skaičiau šiuos žodžius ir verkiau.
Verkiau dėl savęs, dėl jos, dėl visų tų metų, kai laukiau meilės, kurios ji tiesiog negalėjo man duoti.
Dabar supratau, kad nebuvau nemylima — aš buvau jos skausmas, jos paslaptis, jos gėda, kurią ji nešiojo visą gyvenimą.

Sėdėdama jos kambaryje, su dienoraščiu ant kelių, jaučiau ne tik nuoskaudą, bet ir gailestį.
Kaip ji turėjo stipriai kentėti, gyvendama su šia paslaptimi, kiekvieną dieną žiūrėdama į mane ir matydama manose bruožuose tą, kurį kadaise mylėjo ir prarado.

Po kelių dienų viską papasakojau broliui ir sesei.
Jie tylėjo, tada apkabino mane ir pasakė:
— Mes visada jautėme, kad mama buvo kitokia su tavimi…
Ir staiga supratau, kad pirmą kartą gyvenime nesijaučiu svetima.

Nuo tada daug kas pasikeitė.
Kreipiausi į terapiją. Mokausi atleisti, priimti save ir gyventi be nuolatinės baimės, kad kas nors mane atmes.
Suprantu, kad net jei gimiau dėl kito klaidos — tai nedaro mano gyvenimo mažiau vertingo.
Aš turiu teisę būti mylima. Ir, galbūt, pirmą kartą gyvenime — pradėti mylėti save iš tikrųjų.

O ar jūs sugebėtumėte atleisti žmogui, kuris mylėjo jus mažiau ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad negalėjo?